Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“
Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo.
Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ (Mk 1, 21–27)
Šėtonas ir kiti demonai, apie kuriuos kalbama Biblijoje ir Bažnyčios tradicijoje, Dievo buvo sukurti kaip gerieji angelai, tačiau pavirto blogaisiais savo laisvu ir neatšaukiamu pasirinkimu atmetę Dievą bei jo Karalystę ir šitaip davę pradžią pragarui.
Šv. Jonas Damaskietis († 749) sako: „Nebėra jiems atgailos po nuopuolio, kaip žmogui jos nebėra po mirties.“ Žinoma, ne todėl, kad trūktų begalinio Dievo gailestingumo, bet būtent dėl jų pačių neatšaukiamo apsisprendimo.
Tai buvo geros ir nuostabios būtybės, išėjusios iš Kūrėjo rankų, bet laisvos, todėl galinčios atmesti Dievo meilę. Blogis kilo iš jų blogo pasirinkimo, kuris po to apsunkino ir mūsų pirmųjų tėvų – Adomo ir Ievos – pasirinkimą.
Žmogaus nuodėmė be angelų nuodėmės nėra pakankama blogio pasaulyje pradžios priežastis. Jeigu žmogus būtų blogio priežastis, jis galėtų tą blogį nugalėti, bet vien tik savo jėgomis jis to padaryti negali.
Nes blogio kilmė yra anapus žmogaus. Blogio šaltinis yra būtent šiuose dvasiniuose Dievo kūriniuose, kurie yra aukštesnio būties lygmens negu žmonės.
Katalikų Bažnyčia nurodo puikybės ir maišto prieš Dievą nuodėmę. Ji remiasi dviem pranašų tekstais: Izaijo knyga 14, 10–14 ir Ezekielio knyga 28, 11–19, kur sakoma, kad, pakerėtas savo grožio ir dvasinio didingumo, Liuciferis įsivaizdavo, jog pats gali stoti į dangaus ir žemės Viešpaties vietą bei nebebūti paklusnus jam.
Puikybė veda į savo tapatybės praradimą ir pasipriešinimą Dievui. Iš čia kyla netvarka, kuri sąlygoja visas kitas blogybes – fizines bei moralines – pasaulyje. Šėtonas nepriima savo vietos kūrinijoje, nepriima savo būties tiesos, o sykiu nepriima ir kitų.
Neprarasdamas savo būties, jis laisvu pasirinkimu tapo blogas ir pakeitė savo prigimtį – pasirinko būti tuo, kuo nėra. Todėl, kaip Dievo sukurta būtybė, jis yra geras ir Dievas negali jo sunaikinti. Tačiau būdamas ribotas kūrinys, jis niekada negali būti prilygintas Dievo visagalybei ir visažinystei.
Nuo pat sukūrimo pradžios Dievas suteikė žmogui laisvę. Todėl žmogus, Viešpaties padedamas, visada gali atremti šėtono atakas. Kai žmogus išmoksta būti budrus ir nuolat atmesti tai, kas yra priešinga Dievo valiai, tada jis artinasi prie Dievo, ir sykiu darosi vis silpnesnis velnio veikimas (Jok 4, 7–8).
Viešpaties Jėzaus atliktas atpirkimo veiksmas – mirtis ir prisikėlimas – svarbiausias pergalės prieš šėtoną įvykis. Kryžius yra Kristaus pergalės ir šėtono pralaimėjimo ženklas. Blogis – fizinis ir moralinis – gali tapti išganymo įvykiu, jeigu tai išgyvename kartu su Išganytoju.
Net pati didžiausia padaryta nuodėmė, jei tik po to gailimės ir prašome Dievo atleidimo, persikeičia į apsivalymą, nuolankumą ir atsidavimą Dievui. Blogiausia nėra nuodėmė, bet pasilikimas nuodėmėje.
Šios dienos Evangelijoje pastebime, kad, dar prieš pradedant Jėzui tą dieną kalbėti Kafarnaumo sinagogoje, piktoji dvasia pajuto esanti demaskuota ir buvo priversta pasirodyti. Ji ėmė šaukti: „Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ (Mk 1, 24).
Jėzaus šventumas jai buvo nepakeliamas. Krikščionis, gyvenantis vienybėje su Kristumi (pašvenčiamojoje malonėje), yra Šventosios Dvasios šventykla, turinti dalį Kristaus šventumo. Būtent šis šventumas kasdienėje aplinkoje, kurioje krikščionis gyvena, atlieka tylų ir veiksmingą egzorcizmą.