Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos „rabi“.
O jūs nesivadinkite „rabi“, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus.“ (Mt 23, 1–10)
Kiekvienas Šventojo Rašto žodis, kurį išgirstame per liturginius metus, skirtas be išimties visiems tikintiesiems: tiek Dievo žodį skelbiančiam kunigui, tiek žmonėms, kuriems jis skelbiamas. Tačiau šios dienos Evangelijos tekstas daugiausia sukasi apie kunigus, perspėja juos, kad nebūtų veidmainiai.
Kita vertus, mes visi per krikštą tapome kunigiškosios tautos nariai. Visi pagal savo pašaukimą ir galimybes prisiėmėme Dievo žodžio skelbimo tarnystę ir turime prašyti Šventosios Dvasios, kad kuo mažiau mumyse būtų dviveidiškumo.
Rūbas ar skambūs žodžiai negali pridengti vidinės tuštumos. Turime būti „atpažinti“ iš tų vertybių, kurias nešiojamės savo širdyje, o ne iš to, ką dėvime ant savo pečių. Nes – pasak Dykumos vienuolių – žmogus, nešiojantis tam tikrą drabužį (pvz.: juodus marškinius su balta koloratke ar vienuolio abitą), nebūtinai yra Dievą neš(ioj)antis žmogus.
Galime būti įspūdingų religinių renginių – procesijų, maldingų kelionių, įvairių viešų pamaldumų – dalyviai, galime turėti automobilyje arba ant kaklo pasikabinę įspūdingą kryžių, tačiau neturėti paprastumo ir asmeninio ryšio su Jėzumi.
Vienintelis mūsų Mokytojas, Kristus, kviečia mus nedaryti perskyros tarp kalbėjimo ir darymo, tarp pasirodymo ir buvimo, tarp išorės ir vidaus. Tai nėra lengva. Juk mus nuolat tyko troškimas „sublizgėti“ savo ir kitų akyse, o ne Dievo.