Sekmadienio Evangelija. Kas myli Dievą, myli ir žmones

Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams:

„Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse.

Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.

Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ (Jn 14, 15–21).

Šeštojo Velykų sekmadienio Evangelijoje Jėzus mus prašo gyventi pagal Dievo įsakymus ir pažada atsiųsti Šventąją Dvasią, be kurios pagalbos nebūtų įmanoma įvykdyti Jėzaus prašymo.

Jėzus susieja meilę su įsakymų vykdymu: „Jei mane mylite ,– jūs laikysitės mano įsakymų“ (Jn 14, 15). Jėzus mūsų prašo jį mylėti, tačiau paaiškina, kad meilė – tai ne tik troškimas, ne tik jausmas, bet ir pasiryžimas eiti tuo pačiu keliu, kuriuo Jėzus ėjo, tai yra vykdyti Tėvo valią, gyventi pagal Dievo įsakymus ir visų pirma pagal artimo meilės įsakymą.

Jėzus pažada ir pagalbą: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 16). Tai Šventoji Dvasia – Dievo meilės dovana, suteikiama visų geros valios žmonių širdims.

Ji mus veda, mums šviečia, mus stiprina, kad sugebėtume įveikti visus gyvenime mūsų laukiančius sunkumus, padeda sekti Jėzų per džiaugsmus ir per kančią. Kai suklystame ir nusidedame, Šventoji Dvasia mums padeda keltis, neįklimpti dar giliau į blogį.

Tik su jos pagalba mes galime būti tikrai laisvi žmonės, norintys ir sugebantys mylėti, suprantantys, kad mūsų gyvenimas – tai pašaukimas skelbti nuostabius dalykus, kuriuos Dievas nuveikia per juo pasitikinčius žmones.

„Dangiškoji Valdovė, Guodėja, Tiesos Dvasia, visur esanti ir visa pripildanti, malonių lobyne ir gyvybės Davėja, ateik ir įsikurk mumyse, apvalyk mus nuo visokio blogio ir išgelbėk mūsų sielas, o Maloningoji“ (Bizantijos liturgija, „Sekminių didieji mišparai“).