Sekmadienio Evangelija. Kodėl Evangelija nėra knyga?

Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas. (Lk 1, 1–4)

Evangelistas Lukas, prieš pradėdamas pasakoti apie Jėzaus gyvenimą, nurodo kriterijus, kurių skatinamas jis ėmėsi šio darbo. Lukas remiasi savo akimis mačiusiųjų faktais, jo paties rūpestingai atrinktais ir ištirtais, kad Teofilis ir tie, kurie skaito, galėtų įsitikinti Evangelijoje surašytų pasakojimų tikrumu.

Evangelija – graikų kalbos sudurtinis žodis: būdvardis eu – gera; daiktavardis angelia – žinia, arba naujiena. Šventojo Rašto evangelijos – pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną – parašytos tarp 60 ir 90 m. po Kr. Šių keturių evangelijų seką nulėmė ne jų atsiradimo laikas, bet naudojimo liturgijoje dažnumas.

Beje, ankstyvojoje Bažnyčioje atsirado nemažai ir kitų evangelijų, tačiau visuotinio pripažinimo susilaukė tik minėtos keturios; toks pripažinimas pirmąkart paliudytas Canon Muratori fragmente apie 200 m. po Kr.

Šv. Justinas († 165), vadindamas šiuos keturis raštus evangelijomis, juos taip pat pavadina „apaštalų prisiminimais“. Taip evangelijas jis priskyrė to meto graikų kultūroje žinomam prisiminimų literatūriniam žanrui. Iš to galime spręsti, kad evangelijos buvo suvokiamos kaip atminimo apie Jėzaus įvykį vieta.

Tačiau šis atminimas buvo ne nostalgiškas žvilgsnis į netolimą praeitį, bet visa savo jėga metė iššūkį tikėjimui išsipildžiusiu išgelbėjimu Jėzuje Kristuje. Su šia pačia jėga atminimas apie Jėzų šiandien kalbina ir mūsų tikėjimą.

Apaštalas Paulius Romos krikščionims rašė: „Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam. Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 16–17).

Kaip moko apaštalas, Evangelija nėra knyga, bet pats Jėzus Kristus ir išganingasis Dievo darbas, įvykdytas jame ir per jį. Tai rodo liturgijos jai skiriama pagarba: Šv. Mišių metu tikintieji Evangelijos klausosi atsistoję, o baigęs skaityti Evangelijos ištrauką, kunigas bučiuoja tekstą, tyliai sakydamas: „Evangelijos žodžiai tenaikina mūsų klaidas.“

Išties skelbiama ir girdima tik viena Evangelija – Jėzus Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, kuris yra Geroji Žinia, arba Naujiena. Todėl krikščionys nuo pat pirmųjų amžių aiškiai suvokė turį vieną Evangeliją, užrašytą keturių autorių – pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną.