Sekmadienio Evangelija. Kodėl vėjas nutyla?

Vieną dieną, atėjus vakarui, Jėzus tarė savo mokiniams: „Irkimės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys.

Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.

O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ (Mk 4, 35–41).

Tai vienintelė vieta Evangelijoje, kai Jėzus miega. Ir dar tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis, kada, atrodo, reikia kažką daryti, o ne miegoti. Tačiau jo ramus miegas valties gale ant pagalvės turbūt yra didesnis stebuklas negu vėtros nutildymas.

Jėzus parodo savo dieviškumą, nes jis „didesnis už galingų vandenų griausmą“ (Ps 93, 4). Šis įvykis mus taip pat kviečia nuolankiai pasitikėti Dievu ir saugoti Kristaus ramybę savo širdyje.

Šv. Jonas Kasianas (mir. 435) veikale „24 pokalbiai“ aprašo Egipto dykumos vienuolių pašnekesius. Aštuonioliktajame pokalbyje kalbama apie Germaną, kuris pateikia Piamunui tokį klausimą:

„Mes norėtume sužinoti, kaip įgyti ir išsaugoti širdies ramybę. Širdies ramybė juk reiškia daugiau nei paliepimą sau tylėti; laikyti lūpas kietai sučiauptas ir nepratarti nė vieno žodžio – tai nebūtų sunku. Juk širdies ramybė reiškia, kad žmogus tą ramybę išsaugo savo viduje.“

Germanas mano, kad tokią širdies ramybę galima pasiekti tik celės vienumoje. Tačiau Piamunas atsako: „Tokią vidinę ramybę galima pasiekti tik per gilų širdies nuolankumą ir ne kitaip, kaip tik per širdies nuolankumą, galima ją ir išsaugoti.“

Būti nuolankiam, vadinasi, žinoti savo tiesą, suvokti savo menkumą, žmoguje kylančias aistras, tamsiąsias savybes. Jono Kasiano įsitikinimu, tik tas, kas yra pasirengęs stoti akis į akį su savo tiesa, gali pasiekti sielos ramybę.

Žmogui nurimti leidžia ne išoriniai būdai – įvairios technikos ar metodai, – bet tik nuolankumas (lot. humilitas), drąsa nusileisti į savo paties gelmes, priimti savo žemiškumą (lot. humus) ir žmogiškumą (lot. humanitas).

Senolis Piamunas pasakoja apie vieną turtingą moterį iš kilmingos šeimos. Pasaulio sūkuryje ji norėjo sekti Kristų, kuris yra „romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29), tad paprašė vyskupo paskirti jai našlę, kuriai ji norėjo pagelbėti.

Pirmiausia vyskupas jai paskyrė vieną nuolankią našlę. Bet kai moteris dar kartą nuėjo pas vyskupą ir pasiskundė, jog tarnauti šiai našlei yra per lengva, tada jai buvo parinkta barnius mėgstanti našlė. Pastaroji kiekviena pasitaikiusia proga išbardavo turtingąją moterį.

Tačiau ši vyskupui padėkojo, esą jis paskyrė jai geriausią kantrybės mokytoją. Tie barniai ją veikė tarsi aliejus, kuriuo atletų mokykloje kovai kasdien patepami kovotojai ringe: kaip tik per tai ji pagaliau pasiekusi ramybę.

Būtent sunkaus būdo aplinkiniai žmonės išsklaido iliuziją, kad širdies ramybė esanti tik „gera savijauta“, tik maloni ramybė ramioje ar maldingoje aplinkoje. Širdies ramybė yra veikiau vidinė būsena. Jeigu įžeidimai manęs nepasiekia, tai iš tiesų atradau Kristaus ramybę.

Kaip tik kasdienės nuoskaudos priverčia mane pažvelgti į savo vidų ir pailsėti ten, kur manęs niekas nebegali įžeisti, toje vidinėje tylos vietoje, kurioje gyvena Šventoji Dvasia ir į kurią negali įžengti žmonės.

Jeigu esu dėmesingas visame kame, ką darau, tada koks nors konfliktas taip lengvai nesudrums mano ramybės. Jeigu aš įsisąmoninsiu, kad manyje yra šio pasaulio ribas peržengianti sfera, tada ir sumaištyje galėsiu išsaugoti vidinę ramybę, nes šios vidinės sferos nepaliečia išorinė veikla.

Tai mums gali pasirodyti keista. Tačiau jeigu visų kasdieninių reikalų sūkuryje į save žiūriu ne per pasisekimo ir nepasisekimo, pripažinimo ir atmetimo, bet per Dievo prizmę, tada net ir slegiamas savo darbo atsakomybės vidumi galiu išlikti ramus.

Anot šv. Jono Kasiano, tikrąją širdies ramybę mes pasieksime tik tada, kai nutildysime vidinius priešus, savo „namiškius“ (Mt 10, 36). Jis mano, kad mūsų sužeisti negali niekas kitas, tiktai mes patys:

„Jei įdėmiau pažvelgsiu į tą reikalą, tai pamatysiu, jog kitas žmogus, nors ir labai blogas, manęs negali įžeisti tol, kol aš pats nekovoju su savimi; tačiau jeigu mane tai vis dėlto įžeistų, tai to priežastis būtų ne kito išpuolis, bet mano nekantrumas. Čia yra panašiai, kaip su sočiu, maistingu valgiu: sveikam žmogui jis į naudą, o sergančiam kenkia. Pats savaime, jeigu netampa kenksmingu dėl prastos ligonio būklės, jis nėra žalingas.“

Čia kalbama visai kitaip, nei šiandien yra įprasta. Šiandien madinga dejuoti, kad kiti žmonės labai drumsčia vidinę ramybę. Yra daug išorės priešų, daug mane peikiančių žmonių, kurie juodina mano gerą vardą. Šiandien jaučiamės esą sergančios visuomenės aukos.

O štai Kasianas sako, jog išorė neturėtų mums nerimą keliančio poveikio, jeigu ramybę būtume savyje suradę, jei gyventume darnoje su Viešpačiu. Tikra ramybė, kaip teigia vienuoliai, yra ramybė audroje, ramybė šio pasaulio nerimastyje. Jeigu esame nuleidę inkarą į Jėzų Kristų, jei kaskart savo širdyje su pasitikėjimu ištariame jo vardą, tada išorinių priešų sukeltos audros mums negali sudrumsti ramybės.