Evangelijos tekste pabrėžiamas Dievo meilės ir artimo meilės neatsiejamas ryšys. Jos taip glaudžiai susijusios, kad teiginys, jog Dievas mylimas, virsta melu, jei žmogus nuo artimo nusigręžia: „Jei kas sakytų: ‚Aš myliu Dievą‘, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).
Čia pasireiškia neišvengiama Dievo meilės ir artimo meilės tarpusavio sąveika. Jei mano gyvenime sąlyčio su Dievu visiškai nėra, tai kitame visada įžiūriu tik kitą ir dieviškojo paveikslo jame atpažinti neįstengiu. O jei mano gyvenime kitas man visiškai nerūpi, man tetrokštant būti „pamaldžiam“, atlikinėti „religines pareigas“, tai nuvysta ir santykis su Dievu.
Tik mano pasirengimas artintis prie artimo bei rodyti jam meilę daro mane jaučiantį Dievą. Tik tarnavimas artimui atskleidžia man tai, ką dėl manęs daro Dievas, ir parodo, kaip jis mane myli. Šventieji meilės jėgos vis semdavosi iš susitikimo su Viešpačiu maldoje, „veidas į veidą“, ir, atvirkščiai, tą susitikimą realų ir gilų darydavo jų tarnavimas kitiems.
Štai, pavyzdžiui, šv. Martynas Turietis (mir. 397) prie Amjeno vartų pasidalijo savo apsiaustu su neturtėliu. Naktį jam sapne, dėvintis tokį pat apsiaustą, pasirodo Jėzus, kad patvirtintų amžiną šių Evangelijos žodžių galiojimą: „Buvau nuogas – mane aprengėte… Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 36. 40).
Įsakymas yra vienas. Dievo meilės ir artimo meilės neįmanoma vienos nuo kitos atskirti. Bet abi maitinasi meile, tekančia iš Dievo, kuris pirmas mus pamilo (1 Jn 4, 10. 19). Tad kalbama nebe apie išorinį „įstatymą“, kuriuo liepiama daryti tai, ko neįstengiame, bet apie viduje dovanotą meilės patirtį – meilės, kurios pati prigimtis verčia mus dalytis ja su kitais.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.