Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16, 13–18)
Evangelijoje kalbama apie du skirtingus būdus, kaip pažinti Kristų. Pirmas – išorinis pažinimas, tai daugumos požiūris. Į Jėzaus klausimą: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ (Mt 16, 13), mokiniai atsako: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“ (Mt 16, 14). Kitaip tariant, manoma, kad Kristus – tai dar vienas religinis veikėjas, panašus į kitus žmonėms žinomus.
Paskui, kreipdamasis asmeniškai į mokinius, Jėzus klausia: „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16, 15). Petras atsako žodžiais, kurie yra pirmasis tikėjimo išpažinimas: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16). Tikėjimas siekia toliau negu vien paprasti empiriniai ar istoriniai faktai ir Petras geba įsismelkti į Kristaus asmens slėpinio gilumą.
Vis dėlto tikėjimas yra ne žmogaus, jo proto pastangų rezultatas, bet Dievo dovana. „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 17).
„Ne kūnas ir kraujas“: semitinis posakis, išreiškiantis žmogų, ypač jo prigimties trapumą. „Bet mano Tėvas, kuris yra danguje“: Petro tikėjimo kilmė – apreiškimas iš Dievo (Gal 1, 15–16). Tikėjimas kyla iš Dievo iniciatyvos. Dievas atskleidžia mums savo meilę ir kviečia dalyvauti jo dieviškajame gyvenime.
Tikėjimas ne tik suteikia tam tikrą informaciją apie Kristaus asmenį, bet ir sukuria asmeninį ryšį su juo, reikalauja visu savimi, visu protu, valia ir jausmais pritarti Dievui, kuris mums apsireiškia. Šitaip klausimas: „O kuo jūs mane laikote?“ provokuoja mokinius asmeniškai apsispręsti jo atžvilgiu.
Tikėjimas ir Kristaus sekimas labai artimai tarpusavy susiję. Ir žinant, kad tikėjimas reikalauja sekimo, jį reikia nuolat stiprinti ir auginti, gilinti ir brandinti, sykiu stiprinant ir mūsų ryšį su Jėzumi, meilę jam. Taip pat ir Petras su kitais mokiniais turėjo eiti šituo keliu, kol susitikimas su prisikėlusiu Viešpačiu atvėrė jų akis tikėjimo pilnatvei.