Sekmadienio Evangelija. Kviečio grūdas

Anuo metu, tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui.

O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 20–24).

„Norėtume pamatyti Jėzų“ (Jn 12, 21). Šiuos žodžius girdime iš graikų, kurie lankėsi Jeruzalėje, kai ir Jėzus su mokiniais buvo atvykęs į šventąjį miestą. Tie graikai, išgirdę apie Jėzų, panoro jį pamatyti.

Jėzaus atsakymas verčia susimąstyti: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24).

Išgirdę šiuos žodžius, žmonės galbūt pamanė, kad Jėzus praleido negirdomis jų prašymą, tačiau šitaip Jėzus paaiškina, ką iš tiesų reiškia jį pamatyti ir su juo susitikti.

Šiuo atsakymu Jėzus sako: jei norite mane pažinti ir suprasti, žiūrėkite į kviečių grūdą, kuris pasėtas miršta. Žiūrėkite į kryžių.

Išties, tikros meilės kelias yra kryžius, pasiaukojimas, kaip Jėzaus. Kryžius yra būtinas perėjimas, tačiau jis nėra tikslas, tai perėjimo etapas. Tikslas yra šlovė, ir tai atskleidžia mums Velykos.

Ir šiandien daug žmonių, gal net to atvirai nesakydami, norėtų pamatyti Jėzų, susitikti su juo, pažinti jį. O tai reiškia, kad mums, krikščionims, mūsų bendruomenėms tenka labai didelė atsakomybė.

Mes į jų troškimą turime atsakyti liudijimu, gyvenimu pagal Dievo stilių, artumu, atjauta, švelnumu, aukojimusi ir tarnavimu. Turime sėti meilės grūdus ne žodžiais, kuriuos nuneša vėjas, bet konkrečiais, paprastais ir drąsiais pavyzdžiais, ne smerkimu, bet meilės darbais.