Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“
Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“
Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“
Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 19–29)
Prisikėlęs Jėzus, pirmą kartą pasirodęs apaštalams Aukštutiniame kambaryje, kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23). Savo kūnu atsimainęs Jėzus yra jau naujas žmogus, dovanojantis velykines dovanas – tai jo mirties ir prisikėlimo vaisius.
Kokios tos dovanos? Ramybė, džiaugsmas, nuodėmių atleidimas, misija, tačiau visų pirma jis duoda Šventąją Dvasią, kuri yra viso to versmė. Jėzaus kvėpimas, lydimas žodžių, kuriais jis perduoda Dvasią, reiškia gyvenimo – naujo, per atleidimą atgimusio gyvenimo perteikimą.
Tačiau prieš kvėpdamas ir dovanodamas Šventąją Dvasią, Jėzus parodo žaizdas savo rankose ir šone: šios žaizdos yra mūsų išganymo kaina. Iš tų žaizdų jau teka nebe kraujas, bet šviesa ir gailestingumas. Šventoji Dvasia atneša mums Dievo atleidimą „pereidama“ pro Jėzaus žaizdas.
Jis panorėjo išlaikyti tas žaizdas; taip pat šiuo momentu danguje Jėzus rodo Tėvui savo žaizdas, kuriomis mus atpirko. Tų žaizdų galia mūsų nuodėmės atleistos: Jėzus atidavė savo gyvybę dėl mūsų ramybės, mūsų džiaugsmo, dėl malonės dovanos mūsų sieloje, dėl mūsų nuodėmių atleidimo.
„Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 24), – šiais žodžiais šv. Petras kreipdavosi į pirmuosius atsivertusiuosius. Šitos žaizdos Tomui iš pradžių buvo kliūtis tikėti, nes jos bylojo apie Jėzaus pralaimėjimą. Tačiau tos pačios žaizdos, susitikus su prisikėlusiu Viešpačiu, tapo pergalingos meilės įrodymu.
Būtent šios gailestingumo žymės, kurias Kristus prisiėmė iš meilės žmonėms, padeda mums suprasti, kas yra Dievas. Tik tas Dievas, kuris myli iki galo ir kuris prisiima mūsų žaizdas bei mūsų skausmą, ypač nekaltą kentėjimą, yra vertas tikėjimo.