„Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.
Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats.
Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“ (Mt 24, 37–44)
Gyvenimas pasaulyje neišvengiamai susiduria su įvairiais pavojais. Yra nemaža rizika, kad širdis apsunks ir praras dvasinį jautrumą, negebės matyti tikrovės. Gyvenimo rūpesčiai pamažu užgriozdina žmogaus širdį tokiais interesais, kad domėjimasis Dievo valia paprasčiausiai išnyksta.
Thomas Mertonas († 1968) kartą rašė, jog „ieškoti Dievo, tai ieškoti tikrovės“. Dažna ir nuoširdi malda yra tinkamiausias priešnuodis simuliakrų (lot. „simulacrum“ – stabas, šešėlis) pasauliui. Melsdamiesi prisiliečiame prie tikrojo gyvenimo, žvelgiame į Dievo pasaulį, t. y. pradedame susigaudyti, kas šioje žemiškoje kelionėje yra tikra, o kas tėra tik gyvenimo imitacija.
Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus mums primena Nojaus laikus, kai užėjus tvanui dauguma žmonių žuvo (Pr 7, 6–7). Tačiau Jėzus nesako, kad jie buvo nusidėjėliai. Tai, kad jie valgė, gėrė, vedė ir tekėjo, nėra blogis. Jų vienintelė ir pagrindinė nuodėmė buvo abejingumas artėjančiam tvanui.
Įmanoma gyventi nemąstant, kodėl gyvename, nekreipiant dėmesio į Dievo balsą, prabylantį į sąžinę; įmanoma nesirūpinti tuo, kas vyksta aplinkui, ir nejausti nieko, pavyzdžiui, girdint apie mūsų planetos taršą ir klimato kaitą, tarsi tai nesusiję su mumis.
Išties, daugelis nekreipia dėmesio, kad žmonių karštligiškai siekiama „gerovė“ žudo visą Žemę, ir gyvena šiandieną be atsakomybės prieš Kūrėją ir ateinančias kartas, sakydami: „Po mūsų – nors ir tvanas.“ Kad taip neatsitiktų, tenka budėti ir žadinti kitus, nes duotas laikas tirpsta, ir jis yra brangus.