Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo Karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai.“
Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo. (Mk 4, 26–34)
Savo viešosios veiklos pradžioje Galilėjoje Jėzus kalba žmonėms palyginimais. Palyginimas (gr. „parabole“) yra tam tikra Jėzaus kalbėjimo forma, kuri tuo pačiu metu apšviečia ir pridengia tiesą bei vaizdžiai sugretina Evangelijos tiesų ir kasdienių įvykių panašumus.
Šiuo žodžiu graikai vadino bendros simbolinės prasmės pasakojimą. Simbolinė kalbėsena būdinga visoms kultūroms ir yra būtina perteikiant Dievo slėpinį. Palyginimas leidžia prisiminti mokymą gyvais vaizdiniais, kurie įsispaudžia į regėjimą, vaizduotę, atmintį, panašiai kaip šiandien tą daro rašytinis ar iliustruotas tekstas.
Palyginimas padeda sugrįžti prieš išgirstos idėjos, skvarbiau į ją įsigilinti, aptikti vis naujų prasmių skirtingose gyvenimo situacijose. Po šv. Velykų, kiek naujų dalykų, kurių nepavyko pirmiau suprasti, perskaitė apaštalai palyginimuose, pavyzdžiui, palyginimas apie vynininkus (Mk 12, 1–11).
Pagaliau ir pats Jėzus yra Palyginimas, kalbantis atvaizdas: „Neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15), kaip sako šv. Paulius, pirminis atvaizdas, prototipas neregimojo pasaulio, nes savo istoriniu asmeniu jis apreiškia Tėvo veidą ir išganymo planą žmonijai. Tad Jėzus, kalbėdamas žmonėms, pirmiausia išsako tai, kas jis yra: Palyginimas, kuris kalba palyginimais.