Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‚Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane.‘
Tuomet teisieji klaus: ‚Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?‘
Ir atsakys jiems karalius: ‚Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.‘
Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: ‚Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte.‘
Tuomet jie atsakys: ‚Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?‘
Tuomet jis pasakys jiems: ‚Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte.‘
Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 31–46).
Šiandien, paskutinį liturginių metų sekmadienį, Bažnyčia, švęsdama Kristaus Karaliaus iškilmę, pateikia didingą Paskutinio teismo paveikslą: Žmogaus Sūnus perskiria žmones kaip piemuo, avis statydamas dešinėje, o ožius kairėje.
Toks perskyrimas aptinkamas jau ikikrikščioniškojoje antikoje: „Čia ta vieta, kur kelias persiskiria: tas, kuris dešinėn, nusidriekia į galingojo Plutono pilį, veda į rojų. O sukantis kairėn blogiesiems žada bausmę ir siunčia juos žemyn, į bedievį požemį“ (plg. Platonas. Phaidon, 114a-b; Vergilijus. Aen. 6, 540–544).
Vis dėlto žmogaus nugyventa laisvės istorija tokia sudėtinga, kad perskyra tarp blogio ir gėrio nusidriekia per visą asmens biografiją: vienąkart stovės vienoje, kitąkart – kitoje pusėje, vieną kartą bus auka, kitą kartą – piktadarys, vienąsyk – geras, kitąsyk – blogas. Todėl kiekvieną kartą, kai darome kryžiaus ženklą, tarsi prašome Jėzaus: „Perkelk mane iš kairės į dešinę, atverk mano širdį, kad pasaulyje būčiau Tavo veidu, rankomis, širdimi, atjauta.“
Čia nepaminėtas tikėjimas, kuris, be abejo, yra Dievo ir žmogaus santykio pagrindas. Paskutinio teismo vizija tik pabrėžia, jog tikėjimas neaprėpia viso santykio. Mat po to nebebus nei tikėjimo, nei vilties, o tik meilė, kai Dievas bus viskas visame kame (plg. 1 Kor 13, 13; 15, 28).
Šis teismas bus ne žemiškas, bet paskutinis ir galutinai galiojantis teismas. Teisėjas – sugrįžęs Žmogaus Sūnus. Priešais jį stos „visos tautos“ (Mt 25, 32) – visi žmonės, žydai ir pagonys, tikintieji ir netikintieji, mes patys, taip pat mūsų Bažnyčiai ir net jokiai religijai nepriklausantys kaimynai ir amžininkai.
Teis sugrįžęs Kristus, o koks jis yra, jau žinome iš jo gyvenimo ir mirties istorijos: jis visada nešiojo savo brolių ir seserų naštas, savo gyvenimu ir mirtimi iš paskutiniųjų stengėsi išgelbėti pražuvėlį. Todėl kalbėjimas apie teismą būtų iškreiptas, jei su juo nebūtų siejama viltis sulaukti išganingo gailestingumo.
Tiesa, teisianti žmogų, pati išsiruošė jo gelbėti (plg. Mt 18, 12–14; Lk 15, 4–7). Teisėjas stovi kaltojo pusėje, kad šį įgalintų suvokti savo kaltę, gailėtis dėl to, kas padaryta negera, ir taip ateiti į Tiesą. Drauge jis padeda pažemintiesiems įveikti savo gėdą, vėl atrasti savo kilnumą ir per tai surasti naują gyvenimą. Kristaus tapatinimasis su visais teikia visuotinio išganymo viltį (plg. Rom 11, 32; Gal 3, 13; Kol 2, 14).
Todėl Jėzus Kristus, prikeltas Nukryžiuotasis, yra ne tik Teisėjas ir teismo Matas, bet kartu ir Gelbėtojas, jis piktadario nesusiaurina ligi jo piktadarybių sumos, bet paskui jį nuseka į giliausią apleistumą, kad išlaisvintų iš jo kaltės.
Ar jo beatodairiškos pastangos gali paskatinti savivalėje skendintį piktadarį nuoširdžiai atsiversti ir gailėtis, negana to – šauktis atleidimo? Ar susitikimas su prikeltu Nukryžiuotoju atneša išlaisvinimą ir aukoms? Ar pabaigoje jos gali, kaip Nukryžiuotasis, mylėti ir savo skriaudėjuose įžvelgti artimą, kuriam reikia atleidimo?
Galutinio atsisakymo galimybė visada išlieka, nors Dievas – kaip liudija Nukryžiuotojo bejėgystė – išbandys viską, kad pasiektų žmonių laisvą pritarimą sutaikančios meilės dovanai (plg. Rom 5, 10; 2 Kor 5, 18–19; Kol 1, 19–20; 1 Tim 2, 3–6).