„Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri ateina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę.
Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti.
Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.“ (Jn 15, 26–27. 16, 12–15)
Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo apaštalams – šventės ištakos randasi Senajame Testamente. Žydų Velykų (hebr. „Pascha“) liturgijoje buvo prisimenamas išsivadavimas iš Egipto vergijos ir Viešpaties pergalė prieš faraono kariuomenę Raudonojoje jūroje.
Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, žydai minėdavo Mozės Įstatymą, dovanotą ant Sinajaus kalno, ir dėkodavo už nuimtą javų derlių, mat pjūtis prasidėdavo po Velykų (Kun 23, 15–16; Tob 2, 1–2). Ta diena vadinosi Sekminėmis (hebr. „Shavuot“ – „Savaičių šventė“; Kristaus laikais ji buvo vadinama graikišku žodžiu „Pentecostē“ – „Penkiasdešimta diena“).
Naujajame Testamente, Apaštalų darbų knygos antrame skyriuje, aprašomos Sekminės yra glaudžiai susijusios su Senojo Testamento įvykiais. Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, kaip buvo pažadėjęs Jėzus, apaštalams atsiunčiamas Globėjas – Šventoji Dvasia (Jn 14, 16–17).
Ji įveda juos į tiesos pažinimo pilnatvę ir naują laisvės bei meilės gyvenimą. Per Sekmines pasirodo Bažnyčia, kurią sudaro Viešpaties atpirkti žmonės, pirmasis žmonijos derlius, išaugęs iš Jėzaus kryžiaus – mirties ir prisikėlimo slėpinio.
Kaip minėta, žydai šventė Sekmines, prisimindami Įstatymą, rašytą Dievo pirštu ant akmens plokščių (Įš 31, 18). Būtent tą dieną ant apaštalų nužengė Šventoji Dvasia, kuri irgi davė Įsakymą – naująjį, gyvybę teikiantį Įsakymą, įrašytą žmonių širdyse. Taip nušvinta tikroji Jeremijo ir Ezekielio pranašysčių reikšmė:
„Šitokia yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai Viešpaties žodis, – įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta“ (Jer 31, 33);
„Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte“ (Ez 36, 26–27).
Ankstyvoji Bažnyčia labai aiškiai įžvelgė sąsajas tarp Šventosios Dvasios nužengimo ir senųjų Sekminių, kaip Įstatymo davimo šventės. Bendruomenei primenama:
„Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, kurį mes, patarnaudami jums, surašėme ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse. Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime Kristaus dėka. Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 3–6).
Tad nužengusi Šventoji Dvasia ne panaikino, kas buvo sena, bet visa kam suteikė naują gyvybę, Dievo Dvasia pašventintą buvimą.