Sekmadienio Evangelija. Ramybė ir nesantarvė

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!

Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės.

Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą.“ (Lk 12, 49–53)

Jėzus aiškiai suvokia savo atėjimo pasekmes. Jis atėjo „įžiebti žemėje ugnies“ (Lk 12, 49). Ugnis – tai žmonių užsidegimas Dievo meile ir aukos ryžtu, nes Dievo meilė tapo regima Jėzaus asmenyje (Jn 1, 14).

Jėzus yra pasirengęs liudyti pasauliui dieviškąjį gailestingumą savo kryžiaus aukoje. Tai bus jo kraujo krikštas. Jis jau mato savo pažado išsipildymą gimstančiai Bažnyčiai: Guodėja, tiesos Dvasia, nužengs ant apaštalų tarsi ugnies liežuviai (Apd 2, 3).

Jis žino, kad ši ugnis dega ir degs per amžius, kad būtų silpnųjų drąsa, Bažnyčios kelrodė, tikroji žmonių išmintis. Su šia drąsa, kuri gimdo tikėjimo tvirtumą, Kristaus sekėjas, nuo apaštalų laikų iki šiandien, tampa jo liudininku ir Gerosios Naujienos skelbėju.

Tačiau būtent šis Dievo Žodžio įsikūnijimo liudijimas bus krikščionių persekiojimo priežastis. Taip nutiko ir Jėzui, kurį Judas išdavė (Lk 22, 47–48). Štai kodėl Jėzus perspėja mus, jog jis atėjo nešti „ne ramybės, o nesantarvės“ (Lk 12, 51).

Iš jo atėjimo neišvengiamai kils skilimas ir nesantaika, nes jis duoda žmonėms pasirinkimo galimybę. Tenka apsispręsti, taigi jis žino, kad žmogiška laisvė reaguos skirtingai ir įvairiai. Jo žodis ir jo paties asmuo iškels aikštėn tai, kas yra labiausiai paslėpta žmogiškos širdies gelmėje.

Jėzaus mokymu nepateisinami jokie religiniai karai, deportacijos ar prievartiniai atvertinėjimai. Tikėjimas ir smurtas nesuderinami. Tačiau tikėjimas ir sielos tvirtumas, besiremiantis meile ir romumu, eina kartu.