Sekmadienio Evangelija. Samariečio sugrįžimas

Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“

Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko.

Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.

Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“

Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ (Lk 17, 11–19)

Evangelistas Lukas turbūt neatsitiktinai pažymi, kad sergantieji buvo vyrai. Dešimt ir dar vyrai yra besimeldžiančios bendruomenės simbolis: kad Šabo dieną sinagogoje įvyktų pamaldos, turi būti bent dešimt vyrų, jei yra bent vienu mažiau, maldos susirinkimas atšaukiamas ir visi išsiskirsto namo.

Kaip žinome, žydai nebendravo su samariečiais, tačiau šioje raupsuotųjų grupėje mažiausiai bent vienas buvo samarietis, „svetimtautis“ (Lk 17, 18). Bendra gyvenimo kančia dažniausia sugriauna religines ir tautines sienas. Raupsai privertė juos užmiršti, kad vienas iš jų yra samarietis, o kiti žydai; jie žinojo tik tai, kad juos vienija skausmas ir jiems visiems reikia pagalbos.

Potvyniui užliejus žemę, laukiniai žvėrys ieško išsigelbėjimo. Tada ant kalvų galima išvysti taikiai šalia vienas kito stovinčius žvėris, kurie kitu laiku bei kitomis aplinkybėmis vieni kitus medžioja. Taip ir žmones vienija vien tik bendras jų poreikis Dievo, kuris vienintelis gali suteikti išganymą ir gyvenimo pilnatvę.

Jėzui praeinant raupsuotieji stovėjo atokiau. Įstatyme nebuvo nurodytas atstumas (Kun 13, 45–46), tačiau remiantis kai kuriais istoriniais šaltiniais, raupsuotasis, stovintis priešvėjinėje pusėje, turėjo būti apie 45 metrus nuo neužkrėsto žmogaus. Todėl evangelistas Lukas pažymi, kad Jėzaus sutikti raupsuotieji, norėdami būti išgirsti ir pastebėti, garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ (Lk 17, 13).

Iš dešimties raupsuotųjų tik vienas sugrįžo padėkoti. Jėzus tai pastebi: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!” (Lk 17, 17–18). Svarbu ne vien tik vykdyti Jėzaus įsakymą, bet dar svarbiau yra paliudyti dėkingumą. Krikščioniško maldingumo viršūnė yra šv. Mišios, dar vadinamos graikišku žodžiu Eucharistija, o tai ir reiškia „dėkojimas“.

Atėjusiajam padėkoti Viešpats tarė: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17, 19). Samarietis patyrė du išgijimus: vienas, išorinis, kūno; kitas, giluminis, palietęs asmens vidų, kurį Biblija nusako žodžiu „širdis“, ir būtent iš ten šis pagijimas plinta po visą žmogaus egzistenciją.

Be to, čia Jėzus, kaip ir kitais atvejais, pasako: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Tikėjimas – žmogaus atsivėrimas Viešpaties malonei – gelbsti žmogų, atkuria tikrąjį santykį su Dievu, kitais ir savimi. O tikėjimas skleidžiasi dėkojant. Kas, kaip išgydytasis samarietis, moka dėkoti, tas parodo, kad viskas yra dovana, kuri, kad ir atėjusi per žmonės ar gamtą, galiausiai yra iš Dievo.