Tad jis sugrįžo ir atsigulė. Viešpats vėl pašaukė: „Samueli!“ Samuelis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia, nes mane šaukei.“ Bet jis atsakė: „Tavęs aš nešaukiau, mano sūnau. Eik atgal, gulkis miegoti.“
Samuelis dar nebuvo Viešpaties pažinojęs, ir Viešpaties žodis dar nebuvo buvęs jam apreikštas. Viešpats vėl pašaukė Samuelį – trečią kartą. Jis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir jam tarė: „Aš čia, nes tu mane šaukei.“
Dabar Elis suprato, kad berniuką šaukė Viešpats. Todėl Elis tarė Samueliui: „Eik atgal, gulkis miegoti. Jei būtum vėl pašauktas, sakyk: „Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klauso“.
Taigi Samuelis sugrįžo į savo vietą ir atsigulė miegoti. Viešpats atėjo ir, ten stovėdamas, pašaukė kaip pirma: „Samueli! Samueli!“ Samuelis atsakė: „Kalbėk, nes tavo tarnas klauso.“ Samueliui augant, Viešpats buvo su juo, nepalikdamas neįvykdyto nė vieno savo žodžio. (1 Sam 3, 3b–10. 19)
„Du mokytojai, – sako šv. Jonas Auksaburnis, – nuo pat pradžios yra mums duoti. Ir abu be žodžių žmones moko: tai sukurtasis pasaulis ir mūsų sąžinė.“ Savo sąmonės gelmėse žmogus aptinka įstatymą, kurio nėra pats sau davęs, bet kurio privalo klausyti.
Biblijoje vartojamas graikų kalbos žodis, kaip ir lietuviškasis jo atitikmuo „sąžinė“, yra kilęs iš žodžio, reiškiančio „žinojimas“. Dievas mums įdiegė tai, ko neturi gyvūnai, – gebėjimą pažvelgti į save tarsi iš šalies, žinoti savo vertę dorovės požiūriu.
Netikintis žmogus irgi turi sąžinę, jis irgi jaučia atsakomybę; jis tik apsiriboja tuo ir neklausia, kam yra atsakingas, kur jo sąžinės ištakos. Neturėtume tuo stebėtis.
Pirmoje Samuelio knygoje pasakojama: vieną naktį Samuelis kartu su vyriausiuoju kunigu Eliu miega šventykloje. Staiga jis nubunda išgirdęs balsą, šaukiantį jį vardu.
Samuelis atsikelia ir kreipiasi į Elį norėdamas sužinoti, kam šis jį šaukęs; paaiškėja, kad šventikas jo nešaukęs; Elis liepia jam gulti ir toliau miegoti.
Ir vėl pasigirsta balsas; tik trečią kartą šventikas pamoko berniuką, kad vėl išgirdęs savo vardą jis atsistotų ir pasakytų: „Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3, 9).
Vadinasi, net pranašas, būdamas vaikas, neatpažino transcendencijos šauksmo. Tad ar reikia stebėtis, kad paprastas žmogus neįstengia išsyk atpažinti balso, prabylančio kaip jo sąžinė, transcendentinės kilmės? Ar reikia stebėtis, kad dažniausiai jis mano, jog šitaip bylojantis balsas randasi iš jo paties?