Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“ Tada Jonas sutiko.
Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo.
O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 13–17).
Šios dienos Viešpaties Krikšto švente baigiasi Kalėdų liturginis laikas. Kūdikį, kurį Betliejuje išminčiai iš Rytų atėjo pagarbinti, įteikdami simbolines dovanas (Mt 2, 1–12), dabar jau atrandame subrendusį, po trisdešimties metų (Lk 3, 1–2), prie Jordano upės krantų, kur didysis pranašas Jonas krikštija.
Jėzus įsimaišo į pilką nusidėjėlių, laukiančių ant Jordano krantų, minią. Kaip žinia, krikštijantis reikėdavo išpažinti nuodėmes. Pats krikštas buvo nuodėmių išpažinimas ir mėginimas nusimesti seną, nenusisekusį gyvenimą ir gauti naują.
Kaip Jėzus galėjo išpažinti nuodėmes? Kaip galėjo atsisakyti gyvenimo iki tol ir pasukti į naują? Šio sekmadienio tekste, Krikštytojo ir Jėzaus diskusijoje, irgi iškeliamas klausimas Jėzui: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane! Bet Jėzus jam atsakė: Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 14–15).
Išties Jėzui nereikėjo krikštytis. Jis panoro šiuo gestu parodyti Dievo apsisprendimą ne iš tolo pagelbėti žmogui, bet prisiimant jo trapią būtį. Jo nekaltumas ir šventumas prisiartino prie mūsų nuodėmės, kad mes nuodėmėje galėtume prisiartinti prie jo nekaltumo ir šventumo. Jordane ne vanduo Jėzų pašventino, bet Jėzus – vandenį, ir ne tik Jordano vandenį, bet visų pasaulio krikštyklų vandenį.