Sekmadienio Evangelija. Susitikimas prie miesto vartų

Jėzus pasuko į miestą, vardu Najinas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia. Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“

Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį. (Lk 7, 11–17)

Najino (hebr. „dailus“) miestas visoje Biblijoje minimas tik vieną kartą, būtent, šiame Luko evangelijos tekste. Tai šiandienis Izraelio miestelis Neinas, visiškai musulmoniškas ir įsikūręs apie 4 km į pietus nuo Taboro kalno.

„Najino miestas, kur Viešpats prikėlė našlės sūnų, yra penktoje mylioje nuo Taboro, šalia Endoro“; – tokiais žodžiais IV amžiuje krikščionių istorikas Euzebijus Cezarietis († 340) paliudija šios vietos šventą atminimą.

Apie vėlesnius įvykius mus informuoja nežinomo autoriaus liudijimas, priskirtas V-VI amžiui, ir perduotas benediktino Petro Diakono († 1159): „Našlės, kurios sūnus buvo prikeltas, namuose dabar yra bažnyčia, ir taip pat iki mūsų dienų išliko kapas, kuriame jį norėjo palaidoti.“

Iš pranciškoniškų šaltinių žinome, kad graži bažnyčia dar gyvavo Najine XIV amžiuje, tačiau nuo XVI amžiaus kalbama tik apie jos griuvėsius. Šiandieninė bažnyčia, paprasta ir kukli, Šventosios Žemės pranciškonų atkakliomis pastangomis, mat ilgai neduotas leidimas, buvo pastatyta 1881 m. ant senosios bažnyčios pamatų ir išsaugojo du XIX a. vertingus paveikslus.

Senosios kapinės driekėsi į vakarus nuo Najino, prie kalno šlaito, kur ir šiandien matyti oloje iškalti tų laikų kapai; taip pat iš ten yra išlikęs romėnų akmeninis sarkofagas, kuris šiuo metu laikomas priešais bažnyčios fasadą.

Luko tekstas pasakoja apie I amžiaus pirmojoje pusėje įvykusį susitikimą prie Najino miesto vartų: iš vienos pusės ėjo liūdna procesija, kuri palydi jauną našlės sūnų į kapines; iš kitos pusės, džiugi mokinių grupė, sekanti Jėzų ir jo besiklausanti. Prie miesto vartų susitinka dvi eisenos – gyvenimo ir mirties.

Taip pat ir šiandien galima tapti tos liūdnos procesijos, besidriekiančios Najino miesto gatvėmis, dalimi. Tai įvyksta, kai pasiduodame nevilčiai ir paviršutiniškumui, apgaulingai iliuzijai apsieiti be Dievo. Tačiau Kristus ieško būdų, kaip prisiartinti prie mirties keliu žengiančiųjų, tarsi prie Najino jaunuolio, ir ištaria žodžius, kurie pabudina ir prikelia.

Iš pažiūros Jėzus keliauja be tikslo, tačiau nelauktai ateina ten, kur jo reikia. Jis veikia be prašymo padėti, maldos ar tikėjimo, ten, kur viskas prarasta ir nieko nebesitikima, kur iš našlės motinos mirtis buvo atėmusi ne tik sūnų, bet ir viltį.

Svarbu sustoti, kad išgirstume jo žodžius: „Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: ‘Jaunuoli, sakau tau: kelkis!‘“ (Lk 7, 14). Tai ne paprasti žodžiai, nes dieviškasis Žodis tapo kūnu ir dovanoja gyvenimą. Jėzus yra „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), tiesa, kuri mus išlaisvina (Jn 14, 6), gyvenimas, kurį Tėvas mums teikia apsčiai (Jn 10, 10).

Šis įvykis sietinas su Jėzaus asmeniu: „Aš esu priskėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25). Jau dabar jis tai parodo ir laiduoja grąžindamas gyvybę numirėliui iš Najino ir tuo skelbdamas savo paties prisikėlimą, kuris tačiau bus kitokio pobūdžio. Jėzus savo mirtimi mums dovanoja amžinąjį gyvenimą: „Aš gyvenu ir jūs gyvensite“ (Jn 14, 19).

Minia, palydinti šią našlę, galbūt galėjo ją šiek tiek paguosti, tačiau nepajėgė išspręsti jos problemos, o Jėzus gailisi ta galia, kuri ją išsprendžia. Tas, kuris pasakė: „Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės“ (Lk 6, 21), dabar akivaizdžiai apreiškia Dievo gailestingumą tiems, kurie liūdi ir verkia.

Našlė – žmonijos įvaizdis. Mes vien savo jėgomis neįstengiame rasti gyvenimo prasmės, negebame įveikti mirties, susikurti išliekančios paguodos ar paaiškinti kančios egzistavimo pasaulyje. Todėl mums į pagalbą ateina pats Dievas, kuris, prisiimdamas mūsų ribotumą, praplečia mūsų ribas, atveria gyvenimui naują horizontą, Velykų rytą išsklaido mūsų liūdesį ir abejones.

„Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 3–4).

Lukas čia pirmą kartą Jėzų pavadina „Viešpačiu“ (Lk 7, 13). Išties šiuo įvykiu aiškiai atskleidžiamas ne tik Jėzaus žmogiškumas, bet ir jo dieviškoji prigimtis: jis, būdamas tikras žmogus, gailėjosi raudančios motinos, ir, būdamas tikras amžinasis Dievas, prikėlė jos sūnų.

Prislėgta didžio sielvarto, Najino našlė pradžioje galbūt ir neįtarė, kad ją guodžia Tasai, kuriam per amžių amžius „duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18), kuris turi „mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18).

Jėzus prikelia žmones iš mirties savo galia, nes jis yra Dievas. Tai svarbu atminti, kad visada tik Dievas prikelia žmones iš mirties. Šventasis ar pranašas tai daro Dievo, o ne savo vardu ar galia (1 Kar 17, 17–24; 2 Kar 4, 32–37; Apd 9, 36–42).

Mes nežinome, kokie buvo pirmieji ištarti jaunuolio, sugrįžusio į gyvenimą, žodžiai. Lukas tik glaustai pamini, kad „numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti“ (Lk 7, 15). Greičiausiai tai buvo gyvenimo žodžiai. Jėzaus prikeltas žmogus pradeda naują gyvenimą ir skelbia nuostabius Viešpaties darbus – perėjimą iš sielvarto į džiaugsmą, iš tamsos į šviesą, iš egoizmo į gyvenimą dėl kito.