Tikėjimo tema dominuoja šį sekmadienį. Pirmajame skaitinyje girdime žymiąją pranašo Habakuko ištarmę: „Teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“ (Hab 2, 4).
Apaštalas Paulius cituoja šiuos žodžius (Rom 1, 17; Gal 3, 11; Žyd 10, 38) garantuoti tiesai, jog žmogus gauna nuteisinimą ir antgamtinį gyvenimą dėl Jėzaus Kristaus tikėjimo.
O Evangelijoje girdime mokinių prašymą: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 5). Tai gražus prašymas: prašoma ne medžiaginių dalykų, ne privilegijų, bet tikėjimo malonės.
Kaip žinia, Jėzus mielai vartoja išraiškingus simbolius ir paradoksus. Taip yra ir su šilkmedžiu, kuris išsirauna ir pasisodina jūroje. Tokio įvaizdžio griebtasi siekiant išaukštinti tikėjimo galią ir paveikumą.
Mato evangelijoje Jėzus vartoja dar netikroviškesnį įvaizdį: jis kalba apie kalną, keliaujantį iš vienos vietos į kitą (Mt 17, 20).
Tokio fiziškai neįmanomo stebuklo pagrindas yra tikėjimas. Jis gali būti toks mažas, kaip garstyčios grūdelis, bet jo jėga nenugalima.
Garstyčia, Palestinoje paplitęs augalas, Senajame Testamente nebuvo žinoma. Jėzus ją pavertė Dievo Karalystės simboliu.
Jos sėklos mažumas – kontrastas iš tos sėklos išaugusiam medeliui (Mt 13, 32). Tiberiados ežero pakrantės garstyčios siekia net keturis metrus.
Taigi Jėzus šlovina mažo ir didelio antitezę. Tikėjimo liepsnelė gali būti maža, tačiau ji pakeičia visą gyvenimą, kuria meilę Dievui ir artimui.
Nes, kaip sako apaštalas Paulius, „jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13, 2).
Iš čia matome, kad ne tikėjimo dydis yra pats svarbiausias ir visa lemiantis dalykas. Tai ne kiekybės, bet kokybės klausimas.
Tikėjimo užtenka tik garstyčios grūdo didumo, tačiau tokia sėklelė pasėta ir prižiūrėta maldoje išauga į didelį medį – į kasdienę meilę artimui.