Sekmadienio Evangelija. Šventasis Gailestingumas

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną.

Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“

Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19–31)

Velykų aštuntąją dieną – Atvelykį – tęsiame Viešpaties prisikėlimo šventimą, jo susitikimą su savo mokiniais. Nuo 2000-ųjų metų kiekvieną Atvelykį švenčiame ir Dievo Gailestingumo šventę. Kaip žinia, popiežius Pranciškus 2016-uosius paskelbė Šventaisiais Gailestingumo metais.

Savo bulėje, iškilmingos formos dokumente, „Misericordie vultus“, popiežius mums primena, kad Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas. Jėzuje iš Nazareto Tėvo gailestingumas tapo gyvas bei regimas ir pasiekė savo aukščiausiąjį tašką.

Dievas, „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4) ir apsireiškęs Mozei kaip „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6), niekada nepaliovė leidęs pažinti savo dieviškąją prigimtį istorijoje įvairiais būdais bei laikais.

Bet, „atėjus laiko pilnatvei“ (Gal 4, 4), jis pagal savo išganymo planą atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš Mergelės Marijos, kad galutinai apreikštų mums savo meilę. Kas mato jį, tas mato Tėvą (plg. Jn 14, 9). Būtent Jėzus iš Nazareto savo žodžiais, darbais bei visu savo asmeniu apreiškia Dievo gailestingumą.

Jėzaus Kristaus mirtimi ir prisikėlimu Dievas parodo mums savo meilę, galinčią sunaikinti visas žmonių nuodėmes. Susitaikyti su Dievu įmanoma dėl Velykų slėpinio ir tarpininkaujant Bažnyčiai.

Dieviškojo gailestingumo ir gerumo yra turtingas šio sekmadienio Jono evangelijos skaitinys. Tomas iš pradžių netikėjo prisikėlusio Jėzaus, kuris pasirodė, kai Tomo nebuvo su mokiniais, ir todėl tarė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25).

Iš esmės šie žodžiai atskleidžia įsitikinimą, kad Jėzus dabar jau atpažįstamas net tiek iš veido, kiek iš žaizdų. Tomas mano, kad būdingi Jėzaus tapatybės ženklai visų pirma turėtų būti žaizdos, atsiskleidžiančios, kaip nuoširdžiai Dievas mus myli, kaip toli siekia dieviškasis gailestingumas.

Po aštuonių dienų Jėzus vėl atsirado tarp apaštalų, ir šį kartą esant Tomui. Jėzus jo prašo: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27).

Ir Tomas reaguoja į šį prašymą vienu iš nuostabiausių Naujojo Testamento tikėjimo išpažinimu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Šv. Augustinas († 430) apie tai sako: „Tomas matė ir lietė žmogų, bet išpažino savo tikėjimą į Dievą, kurio nei matė, nei lietė. Bet tai, ką matė ir lietė, jį paskatino tikėti tuo, kuo iki tol abejojo.“

Tada Jėzus ištaria paskutinius žodžius Tomui: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29). Jėzus skelbia krikščionims, kurie ateis po Tomo, naują tikėjimo pradžią ir pagrindą: nuo dabar santykis su juo įsikūnys tikėjime, bendruomenės gyvenime, pastatytame ant apaštalų liudijimo; nuo dabar ir iki laikų pabaigos jis bus matomas ir girdimas Bažnyčioje, kurią palaiko ir veda Šventoji Dvasia.