Sekmadienio Evangelija. Šviesos slėpinys

Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.

Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui.“

Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą. (Lk 9, 28–36)

Stebuklas ant kalno – Bažnyčios tradicijoje jis tapatinamas su Taboro kalnu šiaurės Izraelyje – atrodo labai skirtingas nuo kitų Jėzaus stebuklų. Kitur Jėzus stengiasi kam nors padėti: išgydo ligonį, net prikelia mirusį žmogų. Tačiau čia jis tik atsimaino.

Koks jo tikslas? Kam to reikia? Ką įsivaizduojame, kai girdime kalbant apie atsimainymą? Turbūt yra įprasta įsivaizduoti pasakų magą ar fėją, kurie liūdną žmogų paverčia gluosniu, princesę – varle ir pan. Romėnų poetas Ovidijus, surinkęs panašius mitologinius pasakojimus, pavadino savo kūrinį „Metamorfosi“ (gr. transformacijos, pasikeitimai).

Bažnyčios tėvai sako, jog ant Taboro kalno kažko panašaus negalėjo įvykti. Jei Jėzus būtų pakeitęs savo formą, tai nebebūtų buvęs jis ir apaštalai jo nebūtų atpažinę. Jie matytų kažką kitą. Kristaus atsimainymas turėjo būti visiškai kitoks, negu magiškas ar mitologinis perkeitimas.

Tačiau kažkas juk turėjo pasikeisti. Apaštalai matė Jėzų kitoje šviesoje, skirtingoje nuo tos, kurioje jie jį matydavo kiekvieną dieną. Jie savo akimis matė tai, ką anksčiau tikėjo iš Jėzaus žodžių. Dabar jie mato tai, ką prieš tai buvo girdėję, ir tai, ką Petras prieš šešias dienas buvo išpažinęs, kad Jėzus yra Kristus, „gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16).

Mes kasdien matome šviesos pasikeitimą. Pereinant iš nakties tamsos į ryto šviesą keičiasi kelias priešais mūsų akis. Šviesa pakeičia mus supantį kraštovaizdį. Bet ar tai nėra iliuzija? Juk vietovė ir toliau lieka ta pati. Keičiasi tik matymas. Tačiau be šviesos kraštovaizdis netampa toks, koks jis turi būti. Ką galėtume pasakyti apie Dolomitų kalnų grožį, jei, užlipę ant jų, turėtume juos pažinti tik žvakės šviesoje?

Tačiau žodis „šviesa“ irgi gali būti suprastas dvejopai. Kaip ir filosofai platonikai, taip ir Bažnyčios tėvai kalba apie išorinę – pojūčių šviesą ir vidinę – proto šviesą. Kai žmogus ką nors supranta, mes sakome, jog jam pagaliau nušvito, jis pradeda „matyti“ reikalo esmę.

Tokia šviesa iš tiesų keičia pasaulį. Ir tai reiktų suprasti praktine prasme. Iš meilės atsiranda noras dirbti ir keisti aplinką. Bet tai jau antroji meilės pasekmė. Pirmąją meilės pasekmę galime pavadinti kontempliacija: tą, ką myli, matai kitaip. Jei jau prigimtinė dviejų įsimylėjusių žmonių meilė geba taip perkeisti jų širdis, tai nepalyginamai labiau atsimaino tas žmogus, kuriam į širdį Dievas įliejo Šventosios Dvasios šviesą.

Šviesa praplečia horizontus, keičia pasiektų gyvenimo viršūnių spalvas, suteikia naujas vertybes, kurios anksčiau nebuvo vertinamos. Tokiame perkeistame pasaulyje žmogus jaučiasi gerai ir norėtų, kaip apaštalas Petras, likti ant kalno: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“ (Lk 9, 33).

Bažnyčios tėvai, kalbėdami apie atsimainymą ant Taboro kalno, gretina jį su prisikėlimu iš mirusiųjų ir dangumi. Ir kitos nekrikščioniškos religijos turi tam tikrą gyvenimo po mirties idėją, nors ir ne visiškai aiškią bei nusakomą natūralios laimės įvaizdžiais. Šias religijas vienija bendra pozicija: norint būti iš tikrųjų ir visam laikui laimingam, pasaulis, su kuriuo dabar susiduriame, nėra tinkamas – reikia persikelti kitur.

Krikščioniškas mokymas apie prisikėlimą kitoks. Tai nėra persikėlimas kitur, bet sugrįžimas į pasaulį, kuriame gimėme ir kurį mylime. Tačiau šis pasaulis turi atsimainyti. Ir jis bus perkeistas tą akimirką, kai mes patys būsime iš vidaus perkeisti Šventosios Dvasios šviesos ir meilės.

Ši šviesos mistika (gr. „mystikòs“ – mokymas apie tai, kas paslėpta) yra krikščioniškos mistikos esmė. Ji atsirado IV amžiaus Dykumos tėvų aplinkoje ir iki mūsų dienų užima svarbią vietą vienuoliškoje Rytų Bažnyčios tradicijoje.

Žymiausi ir įtakingiausi jos atstovai yra šv. Evagrijus Pontietis († 399), šv. Makarijus Egiptietis († 390), šv. Grigalius Nysietis († 395). Pasak jų, žmogaus dvasia yra Dievo paveikslas ir, kaip tokia, turi atspindėti Švenčiausios Trejybės šviesą.

Šv. Simeonas Naujasis Teologas († 1022) pabrėžia, kad krikščioniškasis gyvenimas yra artima ir asmeniška bendrystė su Dievu; dieviškoji malonė apšviečia tikinčiojo širdį ir veda prie Viešpaties mistiškojo regėjimo.

Laikydamasis tokios krypties, Simeonas tvirtina, jog tikrasis pažinimas kyląs ne iš knygų, bet iš dvasinio patyrimo, iš maldos gyvenimo. Dievas pažįstamas einant vidinio išskaistinimo keliu, kuris tikėjimo ir meilės galia prasideda su širdies atsivertimu, siekiant susivienyti su Kristumi, džiaugsmo ir ramybės šaltiniu, ir būti pripildytam jo buvimo šviesos.

Simeonui toks dieviškosios malonės patyrimas yra ne ypatinga dovana, rezervuota vien mistikams, bet krikšto vaisius kiekvieno, rimtas pastangas dedančio tikinčiojo gyvenime. Ši dieviškoji malonė yra meilė. Pavyzdžiui, Simeonas Naujasis Teologas aplink save matė daugybę jam blogo linkinčių priešų, tačiau juto didelę meilę jiems. Akivaizdu, jog tokia meilė negalėjo rastis iš jo, bet turėjo išsiveržti iš kito šaltinio.