Sekmadienio Evangelija. „Teateinie tavo karalystė“

Pilotas klausė Jėzų: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“

Jėzus atsakė: „Mano Karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano Karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano Karalystė ne iš čia.“

Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso.“ (Jn 18, 33–37)

Iš kunigo Origeno († 253) knygos „Apie maldą“

Dievo karalystė, kaip skelbia mūsų Viešpats ir Išganytojas, ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: „Štai ji čia arba ten!“ Nes Dievo karalystė jau yra tarp mūsų. Tas žodis yra labai arti: jis mūsų lūpose ir mūsų širdyje. Tas, kuris meldžia Dievo karalystės atėjimo, be abejo, teisingai prašo dėl tos Dievo karalystės, kurią turi savyje, – kad ši jame augtų, brandintų vaisius ir tobulai išsipildytų.

Juk kiekviename iš šventųjų karaliauja Dievas ir kiekvienas šventasis paklūsta dvasiniams įsakymams Dievo, kuris jame gyvena tarsi teisingai valdomame mieste. Jame įsikuria Tėvas, ir toje tobuloje sieloje kartu su Tėvu karaliauja Kristus, kaip yra žadėjęs: Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.

Taigi Dievo karalystė, esanti mumyse, kurie nuolat darome pažangą, pasieks savo tobulumą tada, kai išsipildys anie Apaštalo žodžiai: Kristus, savo valdžiai pajungęs visus priešus, perduos karalystę Dievui Tėvui, kad Dievas būtų viskas visame kame. Todėl, be paliovos melsdamiesi su tuo sielos meilumu, kuris per Žodį tampa dieviškas, sakykime mūsų Tėvui, kuris yra danguje: Teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė.

Apie Dievo karalystę reikia suprasti dar štai ką: kaip nieko nėra bendra tarp teisumo ir nuodėmės, nieko bendra tarp šviesos ir tamsos, kaip negalima gretinti Kristaus su Baliaru, taip Dievo karalystė yra nesuderinama su nuodėmės karalyste.

Vadinasi, jei norime, kad mumyse karaliautų Dievas, tegu jokiu būdu nebeviešpatauja mūsų mirtingame kūne nuodėmė. Verčiau numarinkime, kas mūsų nariuose žemiška, ir būkime vaisingi Dvasioje, idant mumyse, tarytum dvasios rojuje, vaikščiotų Dievas ir vienas mumyse viešpatautų su savo Kristumi, o šis mumyse sėdėtų dešinėje tos dvasinės galybės, kurią geidžiame gauti; ir sėdėtų tol, kol visi jo priešai, esantys mumyse, bus pakloti jam po kojų, o visos kunigaikštystės, galybės ir valdžios bus mumyse sunaikintos.

Juk kiekviename gali šitai įvykti ir būti sunaikintas paskutinis priešas – mirtis, kad ir mumyse Kristus tartų: Kurgi, mirtie, tavasis geluonis? Kurgi, pragare, tavo pergalė? Taigi jau dabar mūsų gendantis [kūnas] teapsivelka šventumu ir negendamybe; ir marus [kūnas], sunaikinus mirtį, teapsivelka Tėvo nemarybe, idant, mumyse viešpataujant Dievui, jau dabar patirtume atgimimo ir prisikėlimo gėrybes.