Sekmadienio Evangelija. Trečias sūnus

Jėzus bylojo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams: „Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jis kreipėsi į pirmąjį, sakydamas: „Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne“. Šis atsakė: „Nenoriu“, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti.

Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: „Einu, viešpatie“, bet nenuėjo. Katras iš jų įvykdė tėvo valią?“ Jie atsakė: „Pirmasis.“

Tuomet Jėzus tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo Karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus teisybės keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo.“ (Mt 21, 28–32)

Palyginimas mums sako, kad yra dviejų tipų sūnūs: kurių „taip“ yra „ne“ ir kurių „ne“ tampa „taip“. Bažnyčios tėvai palyginime apie du sūnus įžvelgė žydų ir pagonių įvaizdį. Žydai pirmiau ištarė Dievui „taip”, o vėliau nevykdė savo įsipareigojimų. Pagonys išganymo istorijoje elgėsi atvirkščiai.

Mums neįprasta, kad antrasis sūnus tėvą vadina viešpačiu (gr. „kyrios“). Kristaus laikais tėvams buvo reiškiama labai didelė pagarba: sūnus vadino tėvą viešpačiu. Panašiai ir Jėzus savo Motiną viešai vadina ne Motina, o moterimi – ponia (Jn 2, 4; 19, 26).

Dievo Karalystės plėtroje turi vertę konkretumas, esmė, faktai, atsivertimo ir tikėjimo elgsena, o ne žodžiai: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į Dangaus Karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21).

Senas žydų posakis moko: „Teisieji pažada mažai, o daro daug; nedorėliai kalba daug, bet nieko nedaro.“ O pasak šv. Kryžiaus Jono († 1591): „Didžiausias mūsų poreikis ─ dvasia ir liežuviu tylėti šio didžiojo Dievo akivaizdoje, nes vienintelė kalba, kurią jis girdi, yra tik tyli meilė.“

Tačiau tarp šių dviejų sūnų galime įžvelgti ir trečią sūnų. Tai – viengimis Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, kuris įžengdamas į pasaulį tarė: „Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve valios!“ (Žyd 10, 7).

Šį „taip“ (hebr. „amen“), jis ne tik ištarė, bet išpildė įsikūnijimu ir kentėjimu mirtyje. Kristologiniame apaštalo Pauliaus himne skaitome:

„Jis turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–8).

Jėzus išpildė Tėvo valią nuolankiai ir klusniai: gimė nuošaliame Betliejaus tvartelyje, kentėjo ir mirė ant kryžiaus už savo brolius ir seseris – už mus – ir, prisikeldamas iš mirties, atpirko iš mūsų puikybės, kietasprandiškumo ir tuščiažodžiavimo.