Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“
Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs.“
Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“ (Lk 23, 33. 39–43)
Priklausyti Bažnyčiai reiškia priimti niekšų, aršuolių, apsimetėlių, žudikų, paleistuvių ir visokio plauko veidmainių draugiją.
Bažnyčia pasirodo mums tokia pati, kaip ir savo pradžioje, per nukryžiavimą: Viešpats, pakabintas tarp nusikaltėlių.
Trys nukryžiuotieji yra labai arti, tačiau drauge ir toli vienas nuo kito. Pasak šv. Augustino († 430), vienas iš jų siūlo išganymą, kitas jį priima, o trečiasis paniekinęs atmeta.
Visi trys nubausti vienodai, tačiau skiriasi bausmės padariniai. Anot gerojo nusikaltėlio, Jėzus nepadarė nieko blogo.
Jis žino ir mato, kad Jėzaus „nusižengimas“ kitokio pobūdžio, nesmurtinis, kad šis kartu su juo nukryžiuotasis tikrai daro Dievo veidą regimą, yra Dievo Sūnus.
Kaip tik ant kryžiaus gerasis nusikaltėlis suvokė, kad šis bejėgis yra tikrasis Karalius – tas, kurio laukė Izraelis ir greta kurio jis troško būti ne tik ant kryžiaus, bet ir šlovėje.
Šv. Kirilas Aleksandrietis († 444) komentuoja: „Tu matai jį nukryžiuotą ir jį vadini Karaliumi. Tu tiki, jog tasai, kuris pakelia patyčias ir kančią, įžengs į dievišką šlovę.“
Tačiau ir Luko tekste ateitis yra skelbiama iš anksto dabartyje, kai Jėzus pažada atgailaujančiam plėšikui: „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).
Šv. Ambraziejus († 397) pastebi: „Tasai meldė, jog Viešpats jį prisimintų, kai ateis į savo Karalystę, tačiau Viešpats jam atsakė: ‘Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje‘.“
Dievo malonė visada smarkiai pranoksta tai, ko mes melsdami prašome. Viešpats visada dovanoja daugiau: prašai tave prisiminti, o jis nuveda tave į savo Karalystę.