Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ši garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“
O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis ir šventas yra jo vardas!“ (Lk 1, 39–49)
Šios dienos iškilmėje kontempliuojame Marijos perėjimo iš šio pasaulio į Rojų slėpinį: švenčiame jos Velykas. Kaip Kristus prisikėlė iš numirusių su savo garbinguoju kūnu ir įžengė į Dangų, taip Šventoji Mergelė, su Viešpačiu pilnai susieta, buvo paimta su kūnu ir siela į dangiškąją šlovę.
Apaštalas Paulius skelbia, kad visi dalyvaus Kristaus prisikėlime, „tačiau kiekvienas pagal savo eilę“ (1 Kor 15, 23). Viešpaties Jėzaus prisikėlimas nėra užbaigtas laike: jis prisikėlė dėl mūsų, kad ir toliau būtų mirties nugalėtojas.
Dievo Motina išaukštinama po Kristaus prisikėlimo ir pirmiau mūsų prisikėlimo. Kristaus prisikėlimas yra Marijos ir visos – regimos ir neregimos – kūrinijos perkeitimo priežastis ir šaltinis.
Marija išpranašauja jos išaukštinimą ir gerbimą iki laikų pabaigos: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos” (Lk 1, 48). Šie Marijos žodžiai nėra vien jos pačios asmeniški, galbūt savavališki, žodžiai.
Pasak Luko, Elzbieta, kupina Šventosios Dvasios, taip pat ištarė šiuos pranašiškus žodžius apie Mariją: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 42. 45).
Ir šių žodžių nuoroda Luko evangelijoje reiškia, kad Marijos gerbimas jau yra tikrovė ankstyvojoje Bažnyčioje, ir Lukas tai laiko krikščionių bendruomenės pareiga ir įsipareigojimu per visas kartas.
Marija ne tik kviečia mus ja žavėtis, ją gerbti, ji taip pat veda, rodo mums gyvenimo kelią, rodo, kaip galėtume tapti laimingi, surasti kelią į laimę. Pasiklausykime dar kartą Elzbietos ištartų žodžių: „Laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45).
Pirmasis ir svarbiausias veiksmas, kad Dievas apsigyventų žmoguje ir kad žmogus rastų amžinąją palaimą, yra tikėti į Dievą, kuris pasirodė Jėzuje Kristuje ir padarė save girdimą dieviškaisiais Šventojo Rašto žodžiais.