Sekmadienio Evangelija. Viešpaties Krikštas

Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“ Tada Jonas sutiko.

Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ (Mt 3, 13–17)

Šį sekmadienį Romos Katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minima Viešpaties Krikšto iškilmė, kuria užbaigiamas Kalėdų laikas. Kristaus iškilmių ciklas skatina mus apmąstyti Jėzaus gimimą, skelbiamą Dievo švytinčio spindesio apgaubtų angelų; Kalėdų metas kalba mums apie žvaigždę, atvedusią Rytų išminčius prie Betliejaus namo ir kviečia pažvelgti į dangų, atsivėrusį virš Jordano pasigirstant Dievo balsui.

Tai ženklai, kuriuos Viešpats nenuilsdamas mums kartoja: „Taip, aš esu čia. Pažįstu jus. Myliu jus. Yra kelias, vedantis nuo manęs prie jūsų. Ir yra kelias, vedantis nuo jūsų prie manęs.“ Jėzuje Kūrėjas tapo kūdikiu, žmogumi, kokie esame mes, kurį galima pamatyti ir paliesti. Sykiu, padarydamas save mažą, Dievas leido nušvisti savo didybės šviesai, nes, nusižemindamas iki beginklės meilės bejėgystės, parodė savo tikrosios didybės, to, ką reiškia būti Dievu, prigimtį.

Kalėdų ir apskritai liturginių metų prasmė būtent ir yra patraukti mus prie tų dieviškųjų ženklų, paskatinti įžvelgti juose kasdienius įvykius, idant mūsų širdys atsivertų Dievo meilei. Kalėdos ir Viešpaties Apsireiškimas daro mus gebančius praregėti, atverti akis ir širdis pas mus ateinančio Dievo slėpiniui, o Viešpaties Krikšto šventė įvesdina į asmeninio ryšio su juo kasdienybę.

Iš tiesų, panirdamas į Jordano vandenis, Jėzus su mumis susivienijo. Krikštas yra savotiškas tiltas, jo pastatydintas tarp savęs ir mūsų, kelias, per kurį jis tampa mums prieinamas, dieviškoji vaivorykštė virš mūsų gyvenimo, didžiojo „taip“ Dievui pažadas, vartai į viltį ir sykiu ženklas, parodantis kelią, kuriuo turime veikliai ir džiugiai sukti, kad jį sutiktume ir pajustume, jog esame jo mylimi.

Nuo tada, kai viengimis Tėvo Sūnus buvo pakrikštytas, dangus tikrai atsivėrė ir tebesiveria, ir mes kiekvieną naują pražydusią gyvybę galime patikėti Dievo, stipresnio už tamsias pragaro galias, rankoms. Štai ką reiškia Krikštas: atiduodame Dievui tai, kas iš jo išėjo. Vaikas nėra tėvų nuosavybė; priešingai, Kūrėjo jis laisvai ir vis naujaip patikimas jų atsakomybei, kad jie padėtų jam būti laisvu Dievo vaiku.

Šio sakramento galia pakrikštytas kūdikis tampa Dievo įvaikiu, jo begalinės meilės, jį sergėjančios bei ginančios, objektu, tad jį būtina mokyti suvokti Dievą kaip savo Tėvą ir gebėti bendrauti su juo kaip vaikui.

Todėl kai, laikydamiesi krikščioniškosios tradicijos krikštijame vaikus, įvesdami juos į Dievo šviesą ir jo mokymus, jiems nieko prievarta neprimetame, bet suteikiame dieviškojo gyvenimo turtus – gyvenimo, kuriame šaknijasi tikroji laisvė ir kuris yra buvimo Dievo vaiku laisvė, – laisvė, kurią metams bėgant būtina lavinti bei ugdyti, kad ji taptų gebanti priimti atsakingus asmeninius pasirinkimus.

Grįždami prie Evangelijos skaitinio, pamėginkime geriau suprasti, kas šiandien vyksta. Šv. Matas sako, kad, Jonui Krikštytojui ant Jordano kranto skelbiant būtinybę atsiversti dėl Mesijo artėjančio atėjimo, Jėzus, įsimaišęs į minią, atsistoja prieš jį, kad būtų pakrikštytas.

Jono teikiamas atgailos krikštas neabejotinai visiškai skirtingas nuo to, kurį įsteigs Jėzus. Vis dėlto tą momentą atskleidžiama Atpirkėjo misija, nes, jam išlipant iš vandens, iš dangaus pasigirsta balsas ir ant jo nusileidžia Šventoji Dvasia.

Dangiškasis Tėvas skelbia jį esant mylimuoju Sūnumi ir viešai paliudija jo visuotinę išganymo misiją, kurią jis iki galo įvykdys mirdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas. Tik tada, su Velykų auka, nuodėmių atleidimas taps visuotinis ir visiškas.

Krikštu ne tik panyrame į Jordano vandenis, kad skelbtume įsipareigojimą atsiversti, ant mūsų taip pat išliejamas mus nuvalantis ir išgelbėjantis atperkamasis Kristaus kraujas. Būtent mylimuoju Sūnumi gėrisi Tėvas ir būtent jis atgauna mums kilnumą ir džiaugsmą vadinti save ir tikrai būti Dievo vaikais.