Sekmadienio evangelija. Žmogaus sudievinimo skelbimas

Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo.

Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui.“ Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“

Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“ (Mt 17, 1–9).

Evangelija apie Viešpaties atsimainymą mums prieš akis iškelia Kristaus šlovę, kuria nuvokiamas prisikėlimas ir skelbiamas žmogaus sudievinimas.

Krikščionių bendruomenė suvokia, jog ji, lygiai kaip apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas, irgi užvedama „nuošaliai ant aukšto kalno“ (Mt 17, 1), kad Kristuje, kaip sūnūs ir dukros Sūnuje, vėl gautų dieviškosios Malonės dovaną: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ (Mt 17, 5).

Taip kviečiama atsitraukti nuo kasdienybės triukšmo ir panirti į artybę Dievo, trokštančio kasdien tarti mums žodį, prasiskverbiantį iki dvasios, kur mes skiriame gėrį nuo blogio (Žyd 4, 12), ir stiprinantį valią sekti paskui Viešpatį.