Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio.
Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti.
Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.“
Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“
O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai.“
Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.“ (Lk 19, 1–10)
Mūsų eros pradžioje Jerichas buvo turtingas ir svarbus miestas, įsikūręs Jordano upės slėnyje. Jis kontroliavo pagrindinius kelius, vedančius į Jeruzalę bei į rytinį Jordano upės krantą.
Miesto pavadinimas kildinamas iš kanaaniečių kalbos žodžio Reaẖ, reiškiančio „kvepiantis“. Šalia miesto driekėsi palmės bei visame pasaulyje žinomi balzaminiai medžiai, skleidžiantys kvapą kelis kilometrus aplinkui.
Ten augo ir Evangelijoje minimas šilkmedis (sikomoras), kuris atkeliavo iš Egipto ir gerai pritapo šiltame Jericho, esančio 300 metrų žemiau jūros lygio, klimate.
Pasak evangelisto Luko, Jėzaus laikais Jeriche gyveno muitininkų viršininkas ir turtuolis Zachiejus (aramėjiškai Zakki – „tasai, kurį Dievas prisimena“).
Zachiejus, be abejo, buvo girdėjęs apie Jėzų, prie kurio veržėsi minios. Jėzus darė nepaaiškinamus stebuklus, jis pagydė visame mieste žinomą elgetą Bartimiejų (Mt 10, 46–52).
Tad Zachiejus trokšta pamatyti į Jerichą atvykusį Jėzų. Tačiau būdamas mažo ūgio negali per minią jo išvysti. Greičiausiai evangelistas Lukas mums kalba ne vien apie Zachiejaus fizinį sudėjimą.
Minioje arba miesto šurmulyje vargu ar pamatysime Jėzų. Tad kiekvieno širdyje yra minia, iš kurios reikia išeiti. O šilkmedis, į kurį galėtume įlipti, pirmiausia simbolizuoja maldą ir tylą vienumoje.
Šilkmedis taip pat simbolizuoja ir kitą žmogų, galintį mums padėti išeiti iš sudėtingų gyvenimo situacijų, į kurias dažniausiai įkliūname vadovaudamiesi vien tik savo išmintimi.
Priėjęs prie šilkmedžio, Jėzus pažvelgė aukštyn ir tarė: „Zachiejau, greitai lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.“ (Lk 19, 5)
„Namai“ – tai ne tik tarp sienų esanti erdvė su stogu, bet ir visi gyvenimo jausmai bei santykiai, kuriami tuose namuose.
Ir būtent ten, į tuos namus, į Zachiejaus gyvenimo patirtį, Jėzus nori įžengti ir apsistoti, nori tam tikra prasme ten ateiti ir apsigyventi:
„Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“ (Apr 3, 20)
Anksčiau Jėzus turėdavo vienas gintis, kai jį kaltindavo, jog „šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“ (Lk 15, 2), o dabar Zachiejus imasi iniciatyvos ir atskleidžia tai, ką padarė Jėzaus gailestingumas.
Darbai, kuriuos jis ryžtasi atlikti, liudija jo naudai. Po susitikimo su Jėzumi, Zachiejus sako: „Pusę savo turto aš atiduodu vargšams.“ (Lk 19, 8)
Gana tikroviškas žingsnis: Zachiejus nesako „atiduosiu viską“. Nustato tam tikrą ribą ir jos laikosi. Nurodo kelią, kaip įvertinti savo situaciją, apsispręsti ir ją keisti.
Jėzus patvirtina pasikeitimą, kurį Zachiejus įvardijo: šie namai nebėra daugiau nusidėjėlio namai, bet vieta, kur įžengė išganymas; jis taip pat yra Abraomo sūnus, vadinasi, Dievo pažadų gavėjas.
Zachiejaus atvejis atskleidžia, kad išganymas yra Dievo dovana per Jėzų Kristų, kuris sudaro sąlygas, jog iš žmogaus širdies galėtų iškilti geri darbai.