Sirijos košmaras: nesuskaičiuosi riksmų ir klyksmų sulaikytųjų, maldaujančių, kad juos nužudytų

Nauja pradžia, o pradžios visada mane trikdė, tarp jų ir visos iki vienos mano rašinių pradžios... Nuo ko pradėti? Kurį momentą pasirinkti pradiniu? Ir daug kitų klausimų atėjusių į galvą iškyla prieš akis, kai rašau apie tokį kritinį savo gyvenimo etapą. Ši laiko pakopa yra subtiliausia, švelniausia ir solidžiausia, ant kokios esu kada nors stovėjęs.

Esu Redwanas, sirų žurnalistas, kurio gyvenime ligi šiol būta gausu uždegančių situacijų, šiek tiek trumpalaikės laimės ir ne ką daugiau... Ir dabar, prieš pasakodamas toliau, juntu didžiulį troškimą padėkoti tiems, kurie šiuo metu negaili laiko skaitydami apie nepažįstamą žmogų, staiga atsiradusį jų gyvenime ir pradėjusį rašyti apie save. Tuo pačiu metu jiems tai galimybė sužinoti, koks yra gyvenimas žmogaus, gyvo likusio per karą, ir koks yra karas tikrovėje, o ne filmuose.

Visada norėjau kada nors ateityje parašyti knygą apie savo gyvenimą... Toje knygoje būtų daugybė smulkmenų apie žmogų, visada jautusį, kad jis nori gauti šiame gyvenime daugybę dalykų, bet vėliau supratusį, kad jie nepasiekiami. Negimiau po laiminga žvaigžde, bet ilgainiui pajutau gimęs, taip sakant, su rašikliu rankoje. Taip, su rašikliu, fiksuojančiu visas smulkmenas, kurių gali susilaukti iš gyvenimo. Vis dėlto kol kas pradėti šios knygos neįstengsiu.

Tačiau dabar peršoksiu prie to meto, kai, siaučiant karui, man teko palikti tėvynę. Su daugybe stotelių kelyje atvykau į šią gražią šalį Lietuvą, kurią ėmiau bijoti pamilsiąs ir į kurią bijojau imsiąs žiūrėti kaip į savo namus, visai kaip „namais“ buvo virtusios pastogės Turkijoje ir Graikijoje, nors tikrieji mano namai yra Sirija. Savo tėvynę Siriją turėjau palikti todėl, kad neįstengiau prikąsti liežuvio ir nekalbėti apie nusikaltimus, kuriuos korumpuotas režimas vykdo prieš mano liaudį. Nekalbu apie save kaip žurnalistą, kuris turėtų stoti teisiųjų pusėn ir palaikyti tuos engiamus žmones, kurie išeina į gatves protestuoti ir reikalauti laisvės nuo vienpartinio režimo, kuris valdė Siriją penkis dešimtmečius ar net ilgiau. Nieko panašaus.

Su daugybe stotelių kelyje atvykau į šią gražią šalį Lietuvą, kurią ėmiau bijoti pamilsiąs ir į kurią bijojau imsiąs žiūrėti kaip į savo namus, visai kaip „namais“ buvo virtusios pastogės Turkijoje ir Graikijoje, nors tikrieji mano namai yra Sirija. Savo tėvynę Siriją turėjau palikti todėl, kad neįstengiau prikąsti liežuvio ir nekalbėti apie nusikaltimus, kuriuos korumpuotas režimas vykdo prieš mano liaudį. Nekalbu apie save kaip žurnalistą <...>. Nieko panašaus.

Redwanas Eidas

Žurnalisto karjera, kuri televizijų laidose visada vaizduojama kaip „dorybinga“, Sirijoje iš tikrųjų buvo šėtoniška. Labai retas žurnalistas vadovavosi sąžine ir atsisakė parsiduoti režimui. Buvau vienas iš tų atsisakiusiųjų ir brangiai už tai sumokėjau: turėjau palikti savo namus, kraštą, prisiminimus, kartais pagalvoju, net visą savo esybę. Išvykau – gyvas, nors kartais jaučiuosi kaip numirėlis, mėginantis pakilti iš pelenų ir gyventi iš naujo. Kartais svarstau, kodėl mes taip tvirtai įsikibę laikėmės aukštų principų. Ar tie principai išties verti to, ką ligi šiol sumokėjome? Ir kada, kokio amžiaus būdamas, galėsiu vėl grįžti namo?

Kaip žmogus, dar nė ne žurnalistas, niekada negalėjau susilaikyti ir tylėti. Aš juk buvau ten, todėl turėjau prisidėti prie minių gatvėse ir visa gerkle šaukti: „Laisvės! Laisvės! Sirai reikalauja laisvės!“ Ko verta tavo nuomonė, jei nesi laisvas? Jeigu ją pasakysi, mirsi. Jeigu atsisakysi ją pareikšti, vis tiek gali mirti. Todėl susilaikiau, nėjau į gatves vildamasis, kad režimas netrukus bus nuverstas, kad „Sirijos draugų grupė“ ką nors padarys. Bet ką vienas gali padaryti žmogus, kuris jaučiasi prasikaltęs, jeigu netyčia sumindo skruzdėlę?

Mane užplūsta vaizdai, daugybė vaizdų. Sirijos namų sienos matė kankinimų būdus, kurie neateitų į galvą net Holivudo filmo „Pjūklas“ režisieriui. Kariškiai nupjauna lyties organą vaikui, paskui kankina tol, kol šis miršta, tada sumaitoja jo lavoną ir atiduoda artimiesiems. Tas vaikas buvo apkaltintas žaginęs karininkų žmonas. Paauglys, mokykloje ant sienos užrašęs: „Dabar tavo eilė, daktare“, turėdamas galvoje, kad Basharas al Assadas netrukus sulauks tokios revoliucijos, kokia įvyko Tunise, paskui Egipte.

Žudynės, kariškių įvykdytos Al-Hulos rajone Homso mieste, paskui kitos, Hamos priemiestyje Al-Kubaire. Abiem atvejais kariškiai atėję gyvus išskerdė vaikus ir kūdikius jų tėvų ir artimųjų akyse. Vaikas, maldaujantis jį nužudyti priėjusio vieno iš tų kareivių: „Dėde, prašau... prašau, dėde... nužudykit mane taip, kad nejusčiau skausmo... prašau, dėde, prašau... maldauju“.

Tas kareivis pats įkėlė šią filmuotą medžiagą į socialinius tinklus, norėdamas pasėti siaubą kitų civilių širdyse. Moteris už rankos tempiama žeme, kitai moteriai tos pačios armijos kariškis nutraukia nuo galvos skraistę – giliai tikinčiai musulmonei tai prilygsta būti išrengtai nuogai. Sulaikyti žmonės negyvai nukankinami. Jaunuoliai imami į karo tarnybą – iš tikrųjų tai „žudymo ir nusikaltimų mokymosi tarnyba“.

Suimtieji apipilami verdančiu aliejumi ir vandeniu, siekiant išgauti iš jų prisipažinimus už veiksmus, kurių jie niekada nedarė. Tiek prieš moteris, tiek prieš vyrus vykdomi visi, kokius tik galima įsivaizduoti, lytiniai nusikaltimai. Tuose rūsiuose prasideda visos šlykštynės ir bjaurastys, kokių tik gali būti šiame pasaulyje; nesuskaičiuosi riksmų ir klyksmų sulaikytųjų, maldaujančių, kad juos nužudytų.

Mirtis – nepasiekiamas troškimas ir prabanga Sirijoje. Visi tie vaizdai ir garsai dieną naktį manęs neapleidžia, drasko mane, kol pasijuntu suplėšytas į gabalus. Vieną naktį aš nebeištveriu: susirandu kampą, atsitupiu, padedu galvą ant kelių ir apsiglėbiu kojas. Mėginu sušilti, bet tik pratrūkstu raudoti. Todėl, kad nieko negaliu pakeisti, negaliu padaryti nieko, kad padėčiau tikrovėje ir neleisčiau lieti tiek daug kraujo.

Vėliau prisijungiu prie feisbuko ir pamatau klausimą, į kurį visiškai neįmanoma atsakyti: „Apie ką galvoji?“ Kaip manote, apie ką po viso to aš galvoju, pone Zuckerbergai? Nieko negalvoju, tik kaip leisti pasireikšti savo silpnajai pusei ir verkti. Arba galvoju apie tuos kritinius momentus, kai rašiau prieš režimą nukreiptus dalykus, atskleidžiau, kaip jis slopina liaudį, kokias būdais jo vyrai ir samdiniai kankina suimtuosius, pasirašęs tikrąja savo pavarde ir pridėjęs nuotrauką.

Na, gerai, buvau drąsus, bet turėjau bijoti, kad bet kurią akimirką būsiu už tai suimtas. Be užuolankų rašiau prieš režimą, prieš Basharą al Assadą, nors kai kurie mano aplinkos žmonės žinojo, kur gyvenu. Sutemus klausydavausi kiekvieno menkiausio garso namo laiptinėje ir žmonių gatvėse balsų, kiekvieno užtrenkiamų automobilio durelių garso. Tada imdavau laukti. Ar kas nors užlips namo laiptais? Ar kas nors pabels į mūsų duris? Ar tie žmonės iš kokios karinės ar žvalgybos žinybos atėjo manęs suimti ir išvežti – o kur niekas niekada nesužinos?

Šitaip galvodavau beveik kasnakt, kol miegas mane įveikdavo man patikėjus savo gyvybę Alachui ir jam pasimeldus, kad nesuplėšytų širdies mane mylintiems žmonėms, kai man nutiks kas nors bloga. Ir kurį laiką pragyvenus slegiamam tokios baimės kilo mintis palikti tėvynę. Įvyko stebuklas: sužinojau, kaip slapčia galiu patekti į Turkiją.

Redvanas Eidas, sirų žurnalistas ir pabėgėlis, kuriam teko bėgti iš savo karo draskomos gimtinės, dabar yra vienas pirmųjų pabėgėlių, kuriuos priėmė Lietuva.

Šis pasakojimas yra #RefugeesLT niciatyvos dalis. Projekto tikslas paskatinti pabėgėlių ir Lietuvos visuomenės dialogą. Pasakojimas dienos šviesą išvydo EN.DELFI by the Lithuania Tribune naujienų portale.

Vertė Vytautas Petrukaitis