Po 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių JAV invazija į Afganistaną ir siekis nugalėti Al-Qaedą atrodė savaime suprantama misija. Iš pradžių amerikiečių karinės pajėgos kartu su sąjungininkais triuškino šią teroristinę grupuotę, privertė jos lyderius slapstytis ir nutraukė talibų valdymą Afganistane. Tačiau kodėl ši karinė kampanija taip užsitęsė ir kas iš tikrųjų vyko tuos dvidešimt metų svetimoje šalyje?
Siekdami maskuoti problemas, Vašingtono veikėjai dažnai švelnino blogas naujienas iš fronto, o kai kada jas iškreipdavo iki absurdiško lygio. George’o W. Busho, Baracko Obamos ir Donaldo Trumpo administracijos siuntė vis daugiau karių į Afganistaną ir nuolat kartojo, kad daro pažangą stabilizuodami padėtį šalyje, nors puikiai žinojo, jog atsidūrė aklavietėje. JAV vyriausybės strategijos buvo nevykusios, nacijos kūrimo projektas patyrė milžinišką nesėkmę, o pastangos sustabdyti narkotikų gamybą ir korupciją Afganistane priminė kovą su vėjo malūnais.
„Afganistano dokumentuose“ pateikiama nepagražinta tiesa, pagrįsta daugybės aukšto rango pareigūnų apklausomis ir šimtais per teismus gautų įslaptintų raštų. Per du dešimtmečius Afganistane iš viso buvo dislokuota 775 000 JAV karių. Iš jų daugiau kaip 2300 žuvo, o 21 000 karių grįžo namo sužeisti. JAV vyriausybė šiam karui tiksliai nenustatė savo išlaidų, tačiau dauguma skaičiavimų rodo, kad jos viršijo trilijoną dolerių.
Visgi viešai iš esmės niekas neišdrįso pripažinti, kad Jungtinės Valstijos pamažu pralaimi karą, kurį kadaise taip vieningai palaikė Amerikos žmonės. Nusikalstamai tylėdami, kariniai ir politiniai lyderiai vengė atsakomybės ir naujų situacijos vertinimų, galėjusių pakeisti karo rezultatą arba sutrumpinti konflikto laiką. Jie nusprendė paprasčiausiai maskuoti savo klaidas ir leisti karui dreifuoti.
Knygą iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius.
Knygos ištrauka
Afganistano žemdirbiai iš kartos į kartą augino daug opijinių aguonų – Papaver somniferum. Šiems augalams tiko šiltas, sausas klimatas, o ypač gerai jie tarpo Helmando upės slėnyje, kur už Amerikos mokesčių mokėtojų pinigus buvo įrengtas didžiulis drėkinimo kanalų tinklas. Šaltojo karo metais siekiant skatinti vilnamedžių ir kitų kultūrinių augalų auginimą Afganistano pietuose, XX a. septintajame dešimtmetyje šie kanalai čia atsirado JAV tarptautinio vystymosi agentūros (USAID) pastangomis.
Visiškai išsiskleidę aguonų žiedai keri nuostabiais atspalviais: baltas, rožiniais, raudonais ir purpuriniais. Kai vainiklapiai nukrenta, stiebo viršuje lieka kiaušinio dydžio sėklalizdis, vadinamas tiesiog aguonos galvute. Atėjus „derliaus nuėmimo“ metui, žemdirbiai perpjauna tas galvutes, kad iš jų ištekėtų balti pieniški syvai, sudžiūstantys į dervą. Afganistanui opijinės aguonos yra idealus „pinigų pasėlis“. Kitaip negu vaisiai, daržovės ar javai, opijaus derva negenda ir netraukia parazitų. Ją paprasta laikyti ir gabenti dideliais atstumais.
Prekeiviai opijaus dervą pristato į narkotikų laboratorijas, arba rafinavimo fabrikus, kur ji perdirbama į morfiną ir heroiną. Afganistano opijus tenkina Europos, Irano ir kitų Azijos šalių heroino poreikį. Viena iš kelių rinkų, kuriose jis nedominuoja, yra Jungtinės Valstijos, didžiąją dalį heroino gaunančios iš Meksikos.
Ironiška, bet vienintelė jėga, kuri gali sumažinti afganistanietiškų narkotikų verslo apimtis, yra Talibanas.
2000-ųjų liepą, Talibanui kontroliuojant didžiąją dalį šalies, jo atsiskyrėliškas vienaakis lyderis mula Mohamedas Omaras pareiškė, kad opijus yra „neislamiškas“ dalykas, ir įvedė draudimą auginti aguonas. Didžiulei pasaulio nuostabai, šis draudimas veikė. Bijodami priešgyniauti Talibanui, Afganistano žemdirbiai iškart liovėsi auginti aguonas. Jungtinės Tautos apskaičiavo, kad 2000–2001 m. aguonų auginimo mastai Afganistane sumažėjo net 90 procentų.
Šis Mohamedo Omaro draudimas kėlė sąmyšį pasaulinėse heroino rinkose ir žlugdė Afganistano ekonomiką. Vėliau afganistaniečiai tą draudimą prisiminė su pagarbia baime ir sakė, kad jis parodė Jungtinių Valstijų ir sąjungininkės Afganistano vyriausybės nesugebėjimą efektyviai kovoti su opijaus problema.
Dalyvaudamas projekto „Išmoktos pamokos“ apklausoje, buvęs Kandaharo provincijos gubernatorius Turjalajus Vesa pasakojo: „Talibanui įsakius nutraukti aguonų auginimą, mula Omaras tą įsakymą privertė vykdyti net būdamas pusiau aklas – ir niekas nedrįso auginti aguonų. O šiuo atveju Kovos su narkotikais ministerija gavo milijardus dolerių, bet ji iš tikrųjų nieko nesumažino. Aguonų netgi padaugėjo.“
Talibanas vylėsi, kad 2000-aisiais įvestas aguonų auginimo draudimas bus teigiamai įvertintas Vašingtone ir paskatins Jungtines Valstijas teikti Afganistanui humanitarinę pagalbą. Tačiau tos viltys žlugo po to, kai Al-Qaedos grupuotė – jai slapstytis padėjo Talibanas – organizavo rugsėjo 11-osios teroristinius išpuolius.
Kai 2001-aisiais JAV pajėgos įsiveržė į Afganistaną ir pašalino Talibaną iš valdžios, afganistaniečių žemdirbiai vėl pradėjo auginti opijines aguonas. JAV oficialūs asmenys ir jų sąjungininkai pripažino, kad ši problema tik aštrės, bet nesutarė, ką reikėtų daryti.
Jungtinių Valstijų pajėgos daugiausia dėmesio skyrė Al-Qaedos lyderiams persekioti, o Valstybės departamentui labiausiai rūpėjo įtvirtinti naująją Afganistano vyriausybę. Nors opijinių aguonų auginimas neturėjo nieko bendra su tuo, dėl ko Jungtinės Valstijos paskelbė karą, Kongreso nariai atkakliai siekė, kad Busho administracija kovą su šia problema padarytų prioritetinę.
JAV diplomatas Michaelas Metrinko, kurį 1979-aisiais kartu su kitais amerikiečiais buvo paėmę įkaitu Irano revoliucionieriai, vėliau pasakojo apie grupės Kongreso narių apsilankymą užkonservuotame JAV ambasados komplekse 2002-aisiais. „Kiekvienas iš jų pirmiausia kėlė būtent šitą [opijinių aguonų auginimo] klausimą“, – sakė Metrinko. Dalyvaudamas diplomatų apklausoje, jis prisiminė žodinį susirėmimą su neįvardintu Kongreso nariu, kuris niekaip nesiliovė rutulioti tos temos: „Pažiūrėjau į jį ir tariau: „Kongresmene, mes čia, ambasadoje, kol kas neturime net normalaus tualeto. Tuo, kuriuo naudojuosi, naudojasi dar apie šimtą vyrų. Ką norėtumėte, kad padaryčiau bandydamas sustabdyti aguonų auginimą kitame šalies pakraštyje?“
Prezidentas Bushas ragino Jungtines Tautas ir sąjungininkus iš Europos parengti kovos su opijaus gamyba programą. 2002-ųjų pavasarį aukšto rango britų pareigūnai, prisiėmę atsakomybę už procesą, pateikė neatremiamą pasiūlymą. Tiems Afganistano žemdirbiams, kurie sunaikins savuosius aguonų pasėlius, jie sutiko mokėti 700 dolerių už akrą, o skurdžioje, karų nuniokotoje šalyje tai buvo labai dideli pinigai.
Žinia apie šiai programai skirtus 30 milijonų dolerių sukėlė aguonų auginimo karštligę. Žemdirbiai augino tiek daug aguonų, kiek tik galėjo, tada leisdavo britams sunaikinti dalį pasėlių, o likusius parduodavo atviroje rinkoje. Kiti prieš sunaikinant jų aguonas surinkdavo opijaus syvus ir vis tiek gaudavo išmoką. JAV diplomatas Metrinko kalbėjo: „Afganistaniečiai, kaip ir dauguma žmonių, nėra linkę atsisakyti didelių pinigų ir jums pažadės viską žinodami, kad tada jūs pasitrauksite. Britai ateidavo, pasiūlydavo krūvą pinigų ir afganistaniečiai sakydavo: „Taip, taip, taip, mes juos [aguonų pasėlius] tučtuojau padegsime.“ Ir britai išeidavo. Tie patys aguonų pasėliai tapdavo dviem pajamų šaltiniais.“
Dalyvaudamas projekto „Išmoktos pamokos“ apklausoje, britų žemės ūkio ekspertas Anthony Fitzherbertas programą „pinigai už aguonas“ pavadino „pasibaisėtinu naivumu“ ir teigė, kad už programą atsakingi asmenys „neišmanė niuansų ir, regis, jiems tai nelabai ir rūpėjo“.
Afganistaniečiams įdirbant vis didesnius žemės plotus aguonoms auginti, o britams nesusidorojant su užduotimi, 2004-aisiais Busho administracija ėmė svarstyti, ar jai reikėtų įsitraukti. Bet JAV biurokratija šiuo klausimu neturėjo nei strategijos, nei sutarimo. JAV politiką šioje srityje turėjo prižiūrėti Valstybės departamentui priklausantis Tarptautinių narkotikų ir teisėsaugos reikalų biuras, arba INL (Bureau of International Narcotics and Law Enforcement Affairs), bet tuo metu INL į JAV ambasadą Kabule buvo delegavusi tik vieną savo darbuotoją.
Palyginti su Valstybės departamentu, JAV kariuomenė turėjo vis daugiau resursų, tačiau jos vadai vengė šios problemos. Kovos su narkotikų prekeiviais jie nelaikė savo misijos dalimi ir būgštavo, kad kenkimas Afganistano žemdirbiams keltų grėsmę jų kariams. CŽA dėl narkotikų nenorėjo gadinti savo santykių su Afganistano karo vadais. Sąjungininkai iš NATO irgi nesutarė, ką daryti.
Britų generolas majoras Peteris Gilchristas (2004–2005 m. jis buvo koalicinių pajėgų Afganistane vado Davido Barno pavaduotojas) dalyvaudamas kariuomenės organizuotoje apklausoje sakė: „Nebuvo jokio koordinavimo, užtat buvo daugybė kovų tarp institucijų – ne tik tarp jūsų [amerikiečių] institucijų, bet ir tarp jūsų ir mūsų, britų, institucijų. Vyravo visiškas neorganizuotumas. Tai tiesiog neveikė. Mes nejutome jokio kryptingumo.“
Savo „snaigėje“, skirtoje Pentagono politikos formuotojui Douglasui Feithui, 2004-ųjų lapkritį gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas skundėsi „betiksliu“ Busho administracijos požiūriu. „Kalbant apie kovos su narkotikais strategiją Afganistane, paaiškėjo, kad ji nebuvo suderinta – niekas nėra atsakingas“, – rašė Rumsfeldas.
2004–2006 m. didėjant savižudžių sprogdinimosi ir kitų išpuolių skaičiui, Kongreso nariai ir DEA bei INL atstovai įrodinėjo, kad pajamos, gaunamos už opijų, padeda plisti sukilimui. Kiti JAV oficialūs asmenys tvirtino, kad pajamos už opijų neturi lemiamos reikšmės sukilimo finansavimui ir motyvacijai, bet šią diskusiją pralaimėjo. Busho administracija nusprendė imtis griežtesnių priemonių prieš aguonų augintojus Afganistane ir numatė 1 milijoną dolerių tokiems metodams kaip operacija „River Dance“.
Paskelbdamos opijų priešu, Jungtinės Valstijos iš tikrųjų Afganistano kare atidarė antrą frontą.
Dalyvaudamas projekto „Išmoktos pamokos“ apklausoje, mokslinis Afganistano reikalų ekspertas ir buvęs JT konsultantas Barnettas Rubinas sakė, kad Busho administracija nesuvokė veiksnių, lėmusių Talibano atgimimą. Jis teigė: „Mes kažkodėl padarėme išvadą, kad tai yra narkotikai: Talibanas pelnosi iš narkotikų, taigi narkotikai garantuoja Talibano egzistavimą.“
Šiaip ar taip, iš narkotikų prekybos pelnėsi ne tik Talibanas, bet ir vadinamieji Vašingtono sąjungininkai: gubernatoriai, karo vadai ir kiti aukšto rango Afganistano pareigūnai, kurie imdavo pelno dalį iš žemdirbių ir narkotikų prekeivių, veikiančių jų įtakos zonose. JAV ir NATO oficialūs asmenys pavėluotai pripažino, kad su narkotikais susijusi korupcija trukdo siekti karo tikslų ir gali paversti Afganistaną „narkovalstybe“.
2004-ųjų spalį savo „snaigėje“, skirtoje keliems aukšto rango Pentagono veikėjams, Rumsfeldas perdavė prancūzų gynybos ministrės Michèle Alliot-Marie būgštavimą, kad dėl opijaus industrijos gali susilpnėti prezidento Hamido Karzajaus pozicijos valdžioje. Rumsfeldas rašė: „Ji mano, jog reikia skubiai veikti, kad nesusidarytų situacija, kai pinigai iš narkotikų prekybos išrinks Afganistano parlamentą, o tada parlamentas priešinsis Karzajui ir padarys jo vyriausybę korumpuotą.“
Po metų, 2005-ųjų rugsėjį, panašų nerimą išsakė Jungtinių Valstijų ambasadorius Ronaldas Neumannas. Oficialiems asmenims Vašingtone skirtoje slaptoje kablogramoje jis rašė: „Daugelis įtakingų asmenų, su kuriais palaikome ryšius, pagrįstai baiminasi, kad dėl besiplečiančio narkotikų sektoriaus korupcija Afganistane gali tapti niekieno nevaldoma. Jie bijo, kad didžiuliai kiekiai nelegalių pinigų, gaunamų iš opijaus gamybos, perdirbimo ir prekybos, gali uždusinti teisėtą Afganistano valstybę jos lopšyje.“
Tačiau JAV oficialūs asmenys ir toliau nesutarė, ką reikėtų daryti.