Švietimo reformos ir vandenynų komisaras

Chebryte, rugsėjis, grįžta „Laikykitės ten“ pagrindinė tema ir šį kartą pakalbėsime apie mūsų nacionalinį sportą. Ne, ne apie krepšinį, nes tai jau ne sportas, o vilties ir gedulo atlaidai. Ir ne apie futbolą, nes Lietuvoje futbolas yra ne sportas, o nusikaltimas.

Savaitės naujienų apžvalgoje – pirmasis rinkimų turas, krepšinio čempionatas, Adomaičio keiksmai, futbolo rungtynės su Ukraina ir Portugalija, Kauno noras prisijungti 13-a Kauno rajono seniūnijų ir trigubai išplėsti miesto plotą.

Mūsų nacionalinis sportas yra pizdelinimas apie švietimo svarbą Lietuvos ateičiai. Tai yra ir komandinis sportas, ir individualus, ir estafetė iš kartos į kartą. Ir šito sporto piramidė yra sudėliota geriau negu futbolo piramidė Islandijoje.

Pizdelinti apie švietimą pradedama nuo mažų dienų, treniruotės vyksta šeimoje, vėliau persikelia į aukštesnes lygas, o aukščiausios pizdelinimo „Premier“ lygos komandos pardavusios TV transliacijų teises geriausiu metu.

Turime ir savas šio sporto žvaigždes. Pizdelinimo apie švietimą Ronaldo yra Roberto Dargis, pizdelinimo Michelis Platini – Gintaras Steponavičius, nes galimai irgi šiek tiek korumpuotas o Serena Williams – Austėja Landsbergienė, kuri turbūt vienintelė monetizuoja pizdelinimą

Rugpjūčio gale komandos suskaičiuoja biudžetus, konstatuoja, kaip viskas pabrango, ir išbėga į
aikštes naujam pizdelinimo apie švietimą sezonui.

REFORMOS

Žmonės įpratę manyti, kad Lietuvoje švietimo reformų įvyko daugiau nei Ramūnas šiemet laimėjo rinkimų. Vadinasi, kiek reformų?

Ir realiai, realiai reforma tikrai buvo viena, ir turėjo ji keturis etapus.

Pirmasis po K11. Pasirašėm aktą ir sunerimom, ėė, pala, taigi mūsų mokyklos sovietinės. Ir
puolė viską keisti, pradedant vėliavomis, būgnais ir dainomis ir baigiant mokyklos
kiemsargio Stiopos perorientavimu, kad yra naujos šventinės dienos būti pagiringu.

Kas gero pirmame etape? Daug entuziazmo, iniciatyvos, noro viską keisti. Mokykla turėjo būti humanistinė, demokratinė ir moderni. Kas deja iki šiol reiškia, kad gera mokykla turi turėti plastikinius langus ir… viskas.

Vadovėliai turėjo būti perrašyti. Net matematikos uždaviniuose turėjo atsirasti kapitalizmo užuominų: ne daviau Jonukui du obuolius, o pardaviau Jonukui tris obuolius. Mokytojai ir direktoriai turėjo būti nuteisti. Ai, tai yra atestuoti. Kas principe vis tiek ateityje gavosi tas pats.

Kas blogo šiame etape? Chaosėlis. Kai entuziazmo bėgti yra daugiau nei technikos ar bent suvokimo, kur yra finišo linija.

Visi pavargo ir 1997-aisiais nusprendė pritūpti ant nusiraminimo kėdučių, o chaosėlį reglamentuoti. Bet permainos vyko vietoj devynmečio išsilavinimo atsirado dešimtmetis.

Abitūros egzaminai tapo centralizuoti, o prie universitetų srautingu domkratu prisijungė
kolegijos, anksčiau geriau žinomos kaip proftechai. Realiai visas skirtumas – tai brangesnis popierius, ant kurio spausdinami diplomai.

Ir, žinoma, keičiasi finansavimo principas – atsiranda mokinio krepšelis. Čia trūksta žodžių – kas sugalvojo terminą, kad mokinio krepšelis yra pinigai?

Bet kas gi toje reformoje blogo, paklausite? Visų pirma, įvestas profilinis mokymasis nėra jau tokia geroji naujiena, kadangi mokiniai nustojo gauti visavertes visų dalykų žinias. Sustiprini
matematiką – atleidi gazą anglų kalboje ir t. t. Tik niekas, niekas niekas niekada nepasistiprino darbų pamokų.

Antra, bardakas aukštųjų mokyklų autonomijoje tęsiasi. Kadangi rektorius gali eiti tik vieną kadenciją, geriausią bajerį sugalvojo toks Pumputis, kuris vadovavo Policijos akademijai. Atbuvo penkis metus, tada ją perkrikštijo Teisės akademija. Atbuvo dar penkis metus, tada pavadino Teisės universitetu, dar penki metai, ir jau Romerio universitetas. Ir vis su tuo pačiu rektoriumi, ir nieko negali padaryti, nes autonomija.

Atėjo laikas trečiam etapui. Devynerius metus mėginom susigaudyti, ką prireformavom ir kaip tai pamatuot. Prikūrėm duombazių, apžvalgų, stebėsenos sistemas, o mokyklas įpareigojom reguliariai save įsivertinti. Kai kurioms mokykloms save įsivertinti tas pats kaip futbolo rinktinės treneriui po kiekvieno sutriuškinimo – „Vyrai kovojo, pralaimėjom aikštės vidurį, kelios klaidelės, nulis keturi, bet visumoj stiprus aštuonetas“. Beje, stiprus aštuonetas yra pats geriausias būdas meluoti. Tipo neperspaudi meluodamas, bet ir savęs į kampą neįsistumi.

Dar buvo įvestas ir studijų krepšelis. Matyt, mūsų švietimas yra dzūkas, nes nu negali
būti be kašiko. Ir čia, žinoma, ėmė spiegti silpnieji universitetai, sargyba, iš mūsų studentus vagia.

Spiegimas buvo išgirstas, ir 2012-aisisias sugalvota jungti universitetus. 2012-aisiais sugalvota, 2019-aisiais sujungta. Septyneri metai. Už šituos septynerius metus net stipraus aštuoneto negalima rašyti.

Bet niekas nesukėlė tokio šaršalo kaip vadinamasis etatinis mokytojo apmokėjimas.

Mūsų švietimo ministras neseniai pasakė, kad etatinis apmokėjimas nebus panaikintas, kadangi jo mums net estai pavydi.

Pats etatinis apmokėjimas nėra nei blogas, nei geras. Tiesiog mokytojo darbas padalintas į trijų rūšių – kontaktines valandas, kai mokytojas moko klasėje, nekontaktines, kai jis joms ruošiasi, taiso namų darbus, ir visuomenines – kai jis būreliais užsiima, kortomis su vaikais pliekia kieme ar daro kitokius dalykus. Visa esmė – turi surinkti 36 valandas, kadangi tai ir yra etatas.

Ir tik nuo direktoriaus priklauso, kaip jis tai suskaičiuos.

Dėl to ir kilo visas šaršalas. Naujasis modelis įvestas vasarą, liepos mėnesį, kai direktoriai net nespėjo normaliai pasiruošti, o ministerija – jiems paaiškinti. Po to tarsi viskas susitvarkė, bet vėlgi, viskas priklauso nuo mokyklos vadovo – protingas ir anksčiau sugebėdavo ir krūvius paskirstyti protingai, ir darbo užmokestį, o durnas – ir dabar, dėlioja tas valandas, dėlioja, o gaunasi vis tiek kaip rusų konstruktoriui – tankas.

Tai čia su sąlyga, kad yra direktorius, kad ir durnas. Yra tokių, bet jau ir tokių trūksta. Ir čia didesnė problema nei etatiniai apmokėjimai ar kontaktinės valandos.

POZITYVAS

Pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių 25–34 metų žmonių skaičių esame ketvirti pasaulyje.

84 proc. jaunų profesionalų gali laisvai susikalba angliškai.

Pradinukų skaičius šiemet, lyginant su 2017-aisiais, išaugo daugiau nei tūkstančiu.

Taip pat daugėja į Lietuvą gyventi ir mokytis grįžtančių vaikų. 2018 metais mokytis į
Lietuvą grįžo beveik 2 tūkstančiai moksleivių: 40 procentų daugiau nei
ankstesniais metais.

NEGATYVAS

Per metus moksleivių ir studentų skaičius Lietuvoje sumažėjo beveik 18 tūkstančių.

Laboratorijomis naudojasi tik 11 proc. Lietuvos aštuntokų, kai tarptautinis vidurkis siekia 85 proc. Lietuvos mokinių.

Matematikos pasiekimai – vieni prasčiausių pagal PISA reitingą.

Prasta ir mokinių savijauta. Trečdalis Lietuvos mokinių jaučiasi vieniši: 2 vieta iš 72 šalių. Trečdalis jaučiasi pašaliniai mokykloje: 3 vieta iš 72 šalių. Trečdalis mokykloje jaučiasi tiesiog nejaukiai, ne savo vietoje: 5 vieta iš 72 šalių.

Skaičiuojama, kad net ketvirtadalis Lietuvos mokinių nepasiekia bazinio lygmens matematinio, gamtos mokslų, skaitymo gebėjimų srityse. Ketvirtadalis!

Negana to mokytojų ir mokinių pasiskirstymas labai netolygus. Vienur mokyklos pustuštės, kitur, pavyzdžiui, Vilniuje kovojama dėl vietos ir dėl mokytojų, kurie vis dažniau renkasi privačias mokyklas ir geresnį atlyginimą. Mokytojai sensta – daugiau nei 50 procentų mokytojų yra vyresni nei 50-ties.

Vieni sako, kad mokytojų per daug, kiti kad katastrofiškai trūksta, pradedama kalbėti, kad tuoj pradės trūkti ir mokyklų direktorių.

Trūks. Pasiskaičius pareigybinius reikalavimus aiškėja, kad yra daug paprasčiau baigti makiažo ar gelinio nagų lakavimo kursus ir gauti panašią algą kaip 1000 žmonių turinčios mokyklos direktorius, kurį droš visi kas netingi – nuo supertėvelių iki partinio švietimo skyriaus. O manikiūro specialistę droš tik tada, jei į odelę šiek tiek įpjaus.

PARTIJŲ SIŪLYMAI

Ir, kaip bežiūrėsi, didžiausia reforma buvo Andriaus Kubiliaus pokrizinėje vyriausybėje, kai liberalas Steponavičius ir konservatorius Adomėnas prastūmė mokinio krepšelį.

Kita didelė reforma jau Skvernelio vyriausybėje, kai pradėjo jungti universitetus ir įvedė tą nelemtą etatinį mokytojo apmokėjimą.

Gal tada programas skaityti. Skaitom. Atsiverčiam, pavyzdžiui, „Tvarkos ir teisingumo“ programą. Anie siūlo dieną mokykloje pradėti Lietuvos himnu.

Bet šitas pasiūlymas jų programoje eina antru punktu. Antru, Karlai. Tai, vadinasi, yra kone pats svarbiausias.

Atsiverčiam kitų koalicijos partnerių, socbebrų kūrinį.

„Aukštasis mokslas – svarbus modernios europinės valstybės sektorius.“ Lyg neturi prie ko prisikabinti.

Imam partiją, kuri pastaruoju metu atsigauna, tfu, tfu, tfu, per kairį petį, reitinguose. Darba parcyja.

Brausinam jų programos švietimo skyrių. „Parengti tarpžinybinę kovos su nepilnamečių nusikalstamumu, girtavimu ir narkomanija programą.“

Viena partija, beje, dar neturi savo programos, dar ją tik rašo, bet jau savo steigiamajame suvažiavime metė pareiškimą, kad visą savo veiklą guldys ant trijų banginių, iš kurių vienas – švietimas. Laisvės partija.

„Valstiečiai“. Programoje parašyta – sieks, kad išliktų regioniniai ir šakiniai universitetai. Patikslinsiu – regioniniai ir šakiniai universitetai nėra tie universitetai, kurie moko, kaip regionuose dirbti su šakėmis. Nors galėtų. Tada būtų daugiau iš jų naudos.

Taigi ką darė „žalieji valstiečiai“? Pradėjo universitetus kergti, tai yra jungti, ir labiausiai nepasisekė būtent tiems regioniniams ir šakiniams. Kuriuos žadėjo išsaugoti. Čia toks keistokas jausmas – iš vienos pusės žmonės daro viską teisingai, iš kitos – bet tai ko jūs į savo popierius visokių nesąmonių prisirašėt?

Socdemai, tie, kur Palucko, tvoja iš peties – visuotinis universalus nemokamas švietimas. Švietimo finansavimui – Europos Sąjungos vidurkį, ugdymo programų atnaujinimas pagal Šiaurės šalių patirtį. Tokie jau konkretesni, sakyčiau, pažadai. Aišku, šiaurėje irgi visokio švietimo yra. Kai kur užtenka išmokti, kad nereikia valgyti geltono sniego ir negalima eiti prie baltos meškos. O jeigu priėjai prie baltos meškos, tikrai bus ir geltono sniego.

Konservatoriai irgi rūpinasi švietimu. Taip rūpinasi, kad iš savo trijų planų vieną netgi pavadino „Švietimo planas Lietuvai“. Kiti du yra ekonomikos planas Lietuvai ir tiesiog planas Lietuvai. Planas užima net 30 puslapių, kitaip tariant, jį, ko gero, perskaitė tik tas, kuris jį parašė. Tačiau pats vertingiausias pastebėjimas jame – jokia švietimo reforma neveiks, jeigu nebus nusistatytas strateginis tikslas ir planas jam pasiekti keliems dešimtmečiams. Ir jis nebus kaitaliojamas kiekvieną kartą pasikeitus valdžiai.

PABAIGA

Paskambinom švietimo ekspertams ir paklausėm vieno vienintelio dalyko, kurio labai reikia švietimo sistemai.

Sutvarkyti neefektyviai veikiantį švietimo tinklą. Labiau pasitikėti mokytojais ir direktoriais. Sugebėti suformuoti vieną aiškų bendrą tikslą. Užtikrinti mokytojų ekonominį saugumą. Pradėti mokyti naujus įgūdinius dalykus. Atrasti politinės valios ir drąsos ilgalaikiams sprendimams. Geriau pažinti mokinius ir daryti juos mokykloje laimingesniais.

Ir tada, kaip pabrėžė visi kalbinti ekspertai, jei mažiau pizdelinsim, o daugiau ir drąsiau darysim, viskas bus gerai.