Kalbu apie geriausių LLRA protų kuriamą ir puoselėjamą Lietuvos Respublikos Tautinių mažumų įstatymo projektą, kuris jau subrendo tiek, kad buvo išleistas ir už jo kūrėjų – LLRA – ratelio ribų. Jis jau buvo pristatytas visų Lietuvos tautinių bendrijų atstovams – birželio 3 d. aptartas Kultūros ministerijoje vykusiame Tautinių bendrijų tarybos posėdyje, kuriame dalyvavo pats šį projektą kūrusios darbo grupės vadovas, LLRA deleguotasis kultūros viceministras Edvardas Trusevičius. Įstatymo projektas iš tiesų unikalus ir vertas atidesnio žvilgsnio.
Įstatymas tautinėms mažumoms suteikia įvairių teisių, tačiau kai kurios iš jų vis dėlto yra labai kuklios ir ribotos. Antai 10 straipsnyje skelbiama, kad „tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi teisę užmegzti ir palaikyti ryšius su asmenimis gyvenančiais kitose valstybėse, su kuriais juos vienija etninis, kultūrinis, kalbinis ar religinis savitumas arba bendras kultūros paveldas“. Ką gi, gerai, kad lenkui maloningai leidžiama bendrauti su kitoje valstybėje gyvenančiu lenku, graikui – su graiku, o žydui – su žydu, bet kas bus, jei pastarieji užmegs ryšį su kokios nors kitos tautybės atstovu? Tokios teisės Trusevičius ir kompanija nenumato, tad matant, kaip rūpestingai reglamentuota teisė bendrauti su savos tautybės atstovais, kyla klausimas ar Lietuvos lenkams dar bus leidžiama bendrauti, tarkim, su Vengrijos vengrais? Reikėtų leisti, pone Trusevičiau...
Mat kaip. Galiu būti nors ir maoriu – ar ką nors išmanau apie maorius jums vis tiek draudžiama klausti ir prašyti įrodyti savo kilmę iš maorių. Kartu maorių kultūros puoselėjimui įgysiu teisę reikalauti iš valstybės pinigų. Juk pagal projektuojamą įstatymą „tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi teisę kurti ir naudoti savo visuomenės informavimo priemones, o valstybė tam teikia paramą“ (11 straipsnis). Taigi, pasiskelbęs maoriu, aš galėsiu įsisteigti bet kokį laikraštėlį, kurį valstybė privalės paremti, net jei visą jį skirsiu savo šeimos nuotraukų albumo publikavimui...
Finansavimas – labai svarbu. Jo pretekstų yra ir daugiau, net visas VII skirsnis, pavadinimu „Finansavimas“, išskirtas. Tiesa, jame tik vienas keturių dalių straipsnis – gal todėl, kad apie finansavimą kalbama ir kitose vietose (8, 11 straipsniai)? Bet kuriuo atveju, ačiū už galimybę užsidirbti, pone Trusevičiau, tačiau teisės bendrauti su ne maorių tautybės asmenimis vis tiek prašysiu, net jei jūsų rinkėjams teisės bendrauti ne su lenkais ir nereikia.
Suprantu, kad šitaip juokaudamas, aš galiu sukelti didelę paramos Tautinių mažumų įstatymo projektui bangą kokiuose nors smulkaus ir vidutinio verslo sluoksniuose. Gal kurio nors šias eilutes skaitančio verslaus skaitytojo galvoje jau gimsta visai realūs ne tik maorių, bet ir zulusų, papuasų ar net tų pačių lenkų vardu leidžiamų ir valstybės privalomai remiamų laikraštėlių projektai, kuriems įgyvendinti tereikia vieno – sėkmingo šio įstatymo projekto priėmimo Seime.
Tačiau turiu pirštu bakstelti ir į kitą aptariamo įstatymo vietą – 2 straipsnį, kuriame apibrėžiama „tautinės mažumos“ sąvoka. Pasirodo, tai yra „grupė Lietuvos Respublikos piliečių, kuriems būdinga kitokia nei tautinei daugumai kultūra, religija, kalba, arba bent vienas iš šių požymių, ir kuriuos vienija siekis išsaugoti savo tautinę tapatybę“.
Apskritai, tautinėms mažumoms įstatymas suteikia labai daug teisių – beveik visas teises, kurias pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją turi apskritai visi Lietuvos piliečiai ir konkrečiai tautinės mažumos. Antai 6 straipsnis uždraudžia tautinėms mažumoms priklausančių asmenų diskriminaciją, tarsi Konstitucijos 29 straipsnio būtų negana, 8 straipsnis maloningai patvirtina tautinių mažumų teisę puoselėti savo kultūrą, tradicijas, kalbą ir religiją, kurią buvo jau garantavęs Akcijos atstovams, matyt, nepakankamai autoritetingu pasirodęs Konstitucijos 37 straipsnis (dėl religijos – 26 straipsnis).
Įstatymo projekto 9 straipsnis skelbia, kad „tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi teisę steigti bibliotekas, muziejus, kultūros centrus ir kitas organizacijas tenkinančias jų kultūros poreikius, puoselėti ir vystyti profesionalų ir mėgėjų meną, rūpintis svarbaus jiems paveldo išsaugojimu“, tarsi asmenims, kurie tautinėms mažumoms nepriklauso, steigti muziejus ir bet ką, ką steigti jie sugeba, būtų draudžiama, o gal iki šiol buvo leidžiama visiems, išskyrus tautinių mažumų atstovus? Tą patį galima pasakyti ir apie 10-ojo straipsnio „suteiktas“ teises, kaip antai: „Tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi teisę išpažinti savo religiją, atlikti religines apeigas gimtąja kalba, turėti įsitikinimus ir nevaržomai juos reikšti, ir steigti religines organizacijas“. Gal ne mažumų atstovams nuo šiol bus draudžiama išpažinti savo religiją, turėti įsitikinimus ir t.t.?
Tokių išimtinai tautinėms mažumoms skirtų „iškovojimų“, kuriais iki šiol naudojosi visi, kas netingėjo, kuriamame įstatyme gausu, todėl jų visų cituoti nėra prasmės, nes reikėtų pacituoti beveik visą įstatymo projektą. Tik gal visus Lietuvos lenkus (o taip pat rusus, žydus, karaimus, totorius ir daugelį kitų) nudžiuginsiu dar ir tuo, kad šaunioji LLRA, jei tik pavyks prastumti aptariamą įstatymą, jiems iškovos net „teisę į žodžio ir pažiūrų laisvę“ beigi teisę apskritai kalbėti savo kalba – net privačiai! Tokių nuostabių teisių tautinės mažumos, matyt, nebūtų turėjusios dar šimtmečius, jei tik tuo nesirūpintų Tomaševskis, Trusevičius ir visa LLRA.
Vis dėlto nereikia manyti, kad šis įstatymo projektas skirtas tik asmenų, mėgstančių laužtis pro atviras duris, saviraiškai ir jos finansavimui. Nors didžioji įstatymo dalis „iškovoja“ tik seniai visų turimas teises, yra tarp jų ir tokių nuostatų, kurios be visos tos negrabiomis priemonėmis sukurtos „savaime suprantamų“ teisių miglos (jūs ką – neleisite lenkams turėti savo nuomonę ir bendrauti su lenkais lenkų kalba!?), atrodytų tik kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonų karalysčių kūrimo priemonės. Juk žinia, tokios karalystės jau buvo paskelbtos 2009 m., jų karaliumi paskelbtas pats Jėzus Kristus – tai padaryta oficialiais teisės aktais, kuriuos priėmė LLRA kontroliuojamos savivaldybės. Atpažįstate tų pačių politikų juridinį braižą?..
Taigi, abi Jėzaus Kristaus karalystės pagal įstatymo projektą pagaliau realizuotų savo teritorijos kontrolę ir teisę neįsileisti „imigrantų“ iš Lietuvos Respublikos. Mat 4 straipsnis griežtai nurodo: „Draudžiama taikyti priemones, kurios dirbtinai keistų gyventojų procentinį santykį vietovėse, kuriose gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys“. Suprantama, kad bet koks lietuvių apsigyvenimas vietose, kuriose gyvena lenkų (ar rusų), keistų tų vietų gyventojų procentinį santykį, taigi pagal Tautinių mažumų įstatymą būtų draudžiama jiems čia apsigyventi. Įsivaizduojate – visoje Europos sąjungoje leidžiamas laisvas gyventojų judėjimas, bet kurios ES valstybės narės piliečiui galima atvykti į Lietuvą ir čia apsigyventi, bet... tik ne į Jėzaus Kristaus karalystę! Čia jie keistų gyventojų procentinį santykį... Panašu, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonai išstoja ne tik iš Lietuvos, bet ir iš ES.
Bet reikia kažką daryti ir su tais lietuviais, kurių jau iki šiol per daug prilindo į Jėzaus Kristaus karalysčių teritoriją. Tam skirtas 15 straipsnis: „Savivaldybėje, kurioje tautinė mažuma sudaro ne mažiau 25 procentų nuo bendrojo savivaldybės gyventojų skaičiaus po paskutinio visuotinio gyventojų surašymo, bendraujant su valstybinio administravimo ir savivaldybių administravimo subjektais esančiais savivaldybės teritorijoje, tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę vartoti tos tautinės mažumos kalbą“. Kitaip sakant, jeigu kas nors įsivaizduoja, kad Jėzaus Kristaus karalystė priklauso Lietuvai, kurioje valstybinė kalba yra lietuvių, ir gali dirbti valstybės ar savivaldybės institucijose, mokėdamas tik lietuvių kalbą, jis klysta – čia bus privaloma lenkų kalba, nes kaip gi kitaip bendrausi su tais, kurie „turi teisę“ į tave kreiptis tik lenkiškai? Žodžiu, „nesiintegravusiems“ į karalysčių visuomenę lietuviams faktiškai negalima čia dirbti valstybės tarnyboje.
Suprantama, tokioje teritorijoje, kurioje tautinės mažumos kalba (daugiausia lenkų, bet Visagine – ir rusų) pagal šį įstatymą bus valstybinė, ta kalba turės būti rašomi ir vietovardžiai, gatvių ir gyvenviečių pavadinimai. Na, bet apie tuos reikalavimus Lietuva jau žino. Kai kas sako: kas čia tokio? Žiūrėkime liberaliai – juk Niemenczyn, Miedniki, Turgiele – tokie „lenkiški“ pavadinimai, tikras lenkų kultūros ir kalbos paveldas...
Taigi, ponas Trusevičius braukia delnu per prakaituotą kaktą. Išprakaituota. Išvargta. Išstenėta. Įstatymo projektas – kvailas, bet „teisingas“ – keliaus į Seimą. Projekte numatyta, kad įstatymas turi įsigalioti jau nuo šių metų liepos 1 dienos. Jei ne – koalicijos partnerių, matyt, laukia nemalonumai. Koalicijos stabilumo drebinimas, Sikorskio notos iš Varšuvos... gal dar kas nors. Ne veltui sakoma: leisk kiaulę į bažnyčią, lips ir ant altoriaus.