Mane sunku būti išvadinti nomenklatūros išpažinėju, verslo lyderiu, penktosios kolonos nešėju, vertybes praradusiu žmogumi ar juolab Stokholmo sindromo auka: priklausau pačiai pirmai nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, mokausi užsienyje, keliauju, menu savo šalį. Ir vis dėlto man jos ir kitų jos cituojamų žmonių požiūris visiškai svetimas.
Autorės tekstas dvelkia nostalgišku XIX a. nacionaliniu romantizmu, ir tas suprantama, nes lietuviai jo beveik neturėjo. Jos minėti pavyzdžiai – Triumfo arka, auksinė Žana d’Ark, Liudviko XIV paminklas – buvo tam tikros epochos kūriniai ir atspindėjo jos vertybes. Bet dabar prancūzai tokių nebestatytų.
Europa regėjo XIX amžiuje Italijos ir Vokietijos suvienijimus, valstybinių himnų įteisinimą, centralizuotos švietimo sistemos gimimą, nacionalinio identiteto išsivystymą (būtent tada kiekvienas prancūzas pradėjo sakyti, kad jis prancūzas, o ne, tarkim, iš Normandijos, o kiekvienas italas, kad jis italas, o ne iš kokios Genujos) ir kitus Valstybę kaip abstrakčią, organišką formą įsteigiančius elementus.
Gyventojai tapo atsakingi nebe savo šeimininkui, luomui ar savo kraštui, bet Valstybei; jos vardu buvo dedami antspaudai, jos vardu puolama, ginama, žudoma. Vienas tokių štampavimo metodų buvo paminklai: jei anksčiau Europa smaigstydavo kur papuola kryžius, nuo XIX amžiaus ji pradėjo vis labiau gręžtis į save, savo visuomenę, savus didvyrius; jos šalys, beieškodamos išskirtinumo, savojo identiteto, susiskaldė kaip Babelio bokštas; atsirado turistai (jie pakeitė svečius), kurie turėjo iššifruoti kitų tautų simbolius; literatūroje paplito kelionių naratyvai. Paminklai egzistuota nuo Antikos laikų, bet niekada jie neįprasmindavo tautos ego ir niekada taip agresyviai netarnavo Valstybei.
Tiksliau būtų sakyti, kad paminklai ne moko, o slepia. Žiūrėdamas į Kudirką, vaikas niekada nesužinos apie jo antisemitizmą, nes jis toks aukštas, spindintis ir tėviškai išmintingas, ir niekados savęs nepaklaus, kodėl būtent Kudirka, o ne, tarkim, kiek daugiau nusipelnęs ir kiek daugiau pasaulio matęs Basanavičius (o kodėl ne koks Vytautas Mačernis ar Henrikas Radauskas, atsivertęs knygą?) stovi būtent čia. Juk paminklo esmė yra atrodyti amžinam ir natūraliam, kai jis toks nėra.
O kokiam laikui priklauso paminklas Kudirkai (2009 m.)? Norėtųsi sakyti: „Lietuvos Nepriklausomybės epochai“, jei tik Lietuva nebūtų tiek priklausoma nuo savo noro žūtbūt pridengti savo nepasitikėjimą savimi spindinčiais paviršiais ir gražiu įvaizdžiu. Kodėl autorei taip rūpi, kad užsienietis (autorės žodis, mano pabrėžta) neras Vilniuje jokio įspūdingo nacionalinio paminklo? Kad niekas nepatrauks turisto žvilgsnio sostinės centre? Kad mūsų paminklai, palyginus su kitų Europos šalių didingais statiniais, tik vos gražesni už pavienius koplytstulpius, medinius kryžius ir netašytų akmenų luitus? (Tie netašyti akmenys daug prasmingesni nei spindintys paminklai).
Šitas noras pasipuikuoti prieš užsieniečius man primena lietuvį užsienyje, kuris tuoj užsirūstina, kai jo kalbą supainioja su rusų, ir murkia iš džiaugsmo, kai kas nors maloningai išklauso jo paskaitą apie neva pačią archajiškiausią Europos kalbą, nors jis greičiausiai tuo klausimu nėra giliau pasidomėjęs.
Bet labiausiai spindintiems paviršiams trukdo, žinoma, Žaliojo tilto paminklai. Mindaugas kape vartosi kaip tekinimo staklėse, o kvaili turistai, neradę nieko, kas patrauktų jų akį, turbūt fotografuojasi dažniau prie Žaliojo tilto nei prie Kudirkos. Kokia dėmė! Ir kaipgi čia prieš tarptautinę delegaciją! Visa tai primena „Anties“ apdainuotus siužetus ir Kukučio melodramatiškus nuotykius. Pasak autorės, tos skulptūros aukština „priešišką okupaciją“, „sutryptą valstybingumą“, neigia Lietuvos egzistavimą ir šlovina „stalininį socializmą“. Ji samprotauja, kad jeigu tos skulptūros mums tokios kultūriškai brangios, kodėl nesugrąžinus Lenino ir Stalino paminklų į Vilnių, nes šie gi – irgi menininkų darbai.
Tačiau skirtumas tarp Žaliojo tilto skulptūrų ir kitų Grūto parko eksponatų yra milžiniškas. Jos nepavaizduoja individų. Jomis pavaizduojamas ne Vardenis Pavardenis, V. I. Leninas, Čingischanas, Sun Tzu, Jėzus Kristus ar Pinokis, o tiesiog žmonės: darbininkai, kareiviai, valstiečiai, studentai. Čia net sunku būtų įžiūrėti klasinę ideologiją. Tai yra žmonės, kurių galima rasti bet kurioje visuomenėje, o jų vienintelė „nuodėmė“ buvo gimti sovietinio realizmo pavidalu. Negi sovietinis realizmas pats savaime reiškia lietuvių pražūtį?
Jas galėtume pastatyti bet kur Europoje, ir jos greitai įgytų naujas šaknis. Šios skulptūros neturi identiteto, todėl jos neturi ko slėpti; jos atviros, mes joms patys galime prikišti savo reikšmes. Už jų esanti ideologija, praradusi savo kontekstą, jau seniai nebeteko prasmės – ji lyg žuvis, išplauta į pakrantę. MES esame naujas kontekstas. Pavergdami buvusius pavergėjų simbolius parodysime savo kaip visuomenės, kuri moka jais manipuliuoti, o ne jų bijo, galią ir svorį. Išgrūsdami juos į Grūtą, paminklų ir visų problemų kapines, nuo jų tik bėgsime.
Virginijus Savukynas, ko gero, geriausiai apibūdina su „Tautos Dvasia“ susijusią problematiką: būdama abstrakti, ji neturi griežtos simbolikos, todėl žmonėms ji asocijuosis su bet kuo, tik ne su konkrečiais laisvės kovotojais. Ir tada jis užklausia: jei mus okupuotų, ar okupantams reikėtų nugriauti šią skulptūrą? Atsakymas: ne, nes jie „Tautos Dvasiai“ tiesiog suteiktų naujas reikšmes (galbūt pervadintų ją į „Perlaužtą Tautos Dvasią“). Mano klausimas: kodėl negalime suteikti naujas reikšmes Žaliojo tilto skulptūroms? Kodėl jos rūdis negalime savo sąmonėje paversti į sovietinio socializmo rūdis, jos nykstančias spalvas į išblukusį, prasmės nebetekusį stalinizmą? Kodėl nelaikyti miesto centre sovietinio irimo pavyzdžio? Arba, šiek tiek jas atnaujinus, kodėl juose nematyti savęs, savo studentus, savo darbininkus, savo karius? Tik labai gaila, kad turistai to nesupras.
Baltrušaitytei, Masiuliui ir Savukynui Žaliojo tilto skulptūrų gyvavimas ir „niekam tikęs“ paminklas už laisvę kritusiesiems atskleidžia išderintą mūsų visuomenės vertybių sistemą. Man – atvirkščiai. Jų noras žūtbūt ištiesinti tą vertybių sistemą ištremiant bet kokį bent kiek su sovietine istorija susijusį objektą bei pastatant Lukiškių aikštėje didžiulius Gedimino stulpus, Vytį, verkiančią Motinėlę ar ką nors labai aiškaus ir visiems suprantamo dusina. Jie kalba apie mūsų visuomenėje tvyrančią baimę, istorijos vengimą, o patys bijo pažiūrėti į Žaliojo tilto skulptūras. Jie trokšta vienatinės Interpretacijos, kurį apgaubtų visus, reprezentuotų visus; jie trokšta Simbolių Simbolio, kuris atlaikytų amžius ir pakištų po kilimu visas juodumas. Vietoj rafinuotos makiaveliškos manipuliacijos, jie renkasi XIX amžiaus tautinį idealizmą kaip kompensaciją už prarastą laiką Rusijos imperijoje.
Didžiausias kandidatas į Simbolių Simbolį yra, žinoma, Vytis. Bet kas yra Vytis? Tai yra gražiai šarvais apsitaisęs karžygys, besiruošiantis vytis kažką esančio kairėje pusėje. Ką vejasi vyčiai? Jie vejasi priešus (arba Vakarus – ir niekados neprisiveja). Kardas iškeltas, žirgas pasiruošęs skuosti: tai agresyvi poza, poza žmogaus, pasiruošusio ne prisėsti ir taikiai pasišnekėti, ne atsiverti knygą ir perskaityti kokį Vergilijų, bet smogti iš peties pirmam pasitaikiusiajam. Tas karžygys turi skydą: ant jo dvigubas kryžius. Tai net ne pagonis, bandantis išvyti kryžiuočius ir kalavijuočius iš savo krašto, bet krikščionis, mušantis kitą krikščionį. O dabar, kai lietuvių oficialusis priešas atsidūrė Rytuose, Vytis rodo jam nugarą. Gal reiktų jį apgręžti? Kad nesusipainiotų savo tiksluose? Juk vis dėlto ryžomės pakelti žirgo uodegą, kad skirtumėmės nuo baltarusių Vyčio. Be to, tie gražūs užsienietiški šarvai nė kiek neprimena kuklių lietuviškų karinių liemenių. Vytis yra didikas ir turbūt net nekalba lietuviškai.
Taigi, Lietuvos herbas šlovina tris dalykus: karinę galią, religiją ir patriarchiją (nes kur vyras – karys, ten moterys rauda ir audžia). Stilizuotas Vytis būtų šiek tiek labiau priimtinas, nes jis androginiškas, belytis, tačiau mano klausimas išlieka: kiek Vyčio simbolika pridera dabartinei, moderniai Lietuvos respublikai, Europos Sąjungos narei? Manęs (ir daugelio kitų) Vytis, šokantis iš paso viršelio, visiškai nereprezentuoja. Jis reprezentuoja, kaip Gintaras Beresnevičius kadaise užsiminė, nebent žirgus į greitas mašinas iškeitusius kaimo bernus, kurie žudosi autostradose, ieškodami savo panelėms šilkinių šalikėlių iš Bizantijos. Jis reikalingas tam, kad pridengtų lietuvių nepasitikėjimą savimi ir savo dabartimi, kad žūtbūt įtikintų pasaulį, jog kažkada jie buvo galingi. Kad pridengtų valstybinio tęstinumo nebuvimą.
„Tautos Dvasios“ instaliacija mūsų visuomenės gyvenime būtų tikras atokvėpis kryžių ir vyčių šalyje. Kažkas pagaliau plaukiančio, plevenančio, vingiuoto, lengvo ir lankstaus, o ne statūs kampai ir aštrios tiesės. Kažkas labai neaiškaus, nepersotinto, kažkas kam mes patys sukursime prasmę, savo mintyse, mąstydami. Stalinas, tarp kitko, labai nemėgo abstraktaus meno. Jam turėjo būti viskas aišku, kaip ir kai kuriems mūsų tautiečiams, ieškantiems sukramtytos prasmės.
Kai Malevičius baltame fone nutapė juodą kvadratą, o Duchampas pastatė pisuarą ir jį pavadino fontanu, revoliucija įvyko ne ant drobės, ne išorėje, bet galvoje. Lietuva kol kas tvarkosi savo išorę, savo įvaizdį, bet ne vidų. Kuo skiriasi išorė nuo vidaus galime palyginti paprastai pavyzdžiais. Išsivadavusi iš Sovietinio jungo, Mongolija susidūrė su ta pačia problema kaip ir lietuviai: kaip išsivalyti savo praeitį? (Bet tai – ydingas klausimas). Atsakymas: 2008 m. pastatyta 40 metrų aukščio gigantiška Čingischano statula netoli sostinės Ulan Batoro. Turizmo objektas numeris vienas, žmonės patenkinti. Žinutė pasiųsta aiški: su mumis, mongolais, geriau neprasidėk.
Kam statomi paminklai, mums ar mirusiesiems? Baltrušaitytė rašo: „tiems, kurie žuvo už Lietuvos laisvę, paminklai mažiausiai reikalingi“. Pritariu, bet jie nėra skirti net ir gyviesiems. Monumentai yra skirti valstybiniam ego pakelti, įvaizdžiui pataisyti, bet retai jie skirti žmonėms. Jie nieko nemoko, nieko auklėja, jie tik išrašo taisykles: čia yra šalis, kur Kudirka, Čingischanas, Nelsonas oficialiai gerbiami; gerbk, mylėk Kudirką, Čingischaną, Nelsoną; Kudirka, Čingischanas, Nelsonas yra didūs žmonės ir tt. Ką paryžiečiui sako Liudviko XIV, Karaliaus Saulės, skulptūra? Kad jis netoli Palais-Royal ir Luvro. Valstybei tai svarbus asmuo, bet žmogui tai tėra vietos žymeklis. Jame nėra nieko, kas priverstų jį stabtelti, jeigu jis nėra akademikas ar meno specialistas. Geriausiu atveju, Liudvikas XIV jam primins apie savo nebūtį, nes, vėlgi, paminklai statomi užmarščiai, t.y. jie vietoj žmonių atlieka minėjimo funkciją ir atleidžia juos nuo praeities tausojimo pareigų (panašiai, kaip šiandien skalbimo mašinos išplauna drabužius, ir mums to patiems nereikia daryti).
Kudrikos ir kitų Lietuvos didvyrių skulptūros jau seniai atlieka tokią pačią vietos žymėjimo funkciją. Jie egzistuoja tik kalboje: „susimatom prie Kudirkos“, „žinai Kudirką, ane? “, „prie Mindės“ ir pan. O štai Žaliojo tilto chebra gyvena: žmonės apie juos kalba, jų nekenčia, nori juos restauruoti ar dar labiau apgadinti. Ką bendro turi sovietinės skulptūros su „Tautos Dvasia“? Tiedu paminklai tapo žmonių reikalu, res publica.
Daug rašalo buvo išlieta kalbant apie lietuvių nepilnavertiškumo kompleksą. Kas tai? Tai jausmas, kad nėra kuo didžiuotis, – plačiai atsivėrusi šalta tuštuma. Tą tuštumą žmonės bando užkamšyti įvairiais egzaltuotais dalykais: Tauta, Vyčiu, Tėvyne, Krepšiniu (Antrąja Lietuvos Religija), Pirmąja Lietuvos Religija ir pan Visas šitas pasipiktinimas dėl „Tautos Dvasios“ ir Žaliojo tilto irgi priskirtinas šiai kategorijai. Šis kompleksas kyla iš to, kad Žmogus negali pripažinti vidinės savo ir savo aplinkos vertės: tą vertę jis priskiria kažkokiam kitam išoriniui objektui ar fenomenui ir garbina jį kaip stabą, nes taip prasmė aiškesnė. Tas objektas ar fenomenas turi būti aiškus, tyras (be jokių semantinių priemaišų), vienatinis, visa apgaubiantis, visa išpildantis. Bet tokia tėra tik mirtis.
Po Rusijos agresijos Ukrainoje visas Lietuvos viešasis diskursas pastebimai pasviro dešinėn. Su neskoningu prieskoniu: straipsniuose šmėžuoja „penktosios kolonos“, kaltinimai, inkvizicijos, noras „išvalyti“ (mokyklos vardus, paminklus). Tai galima suprasti. Dabar turbūt ne laikas priminti žmonėms, kad laikas keisti valstybinius simbolius.
Po prancūzų 1848 m. revoliucijos Burbonams amžiams prapuolus, prancūzai Liudviko XIV paminklo nebenugriovė, bet jie po kiek laiko susikūrė naujus simbolius, teisingiau atspindinčius jų visuomenę. Pirmiausiai, jie tiesiog panaikino savo herbą. Oficialus Prancūzijos Respublikos simbolis dabar tėra vienas – trispalvė. Ant dabartinio prancūzo paso jūs nepamatysite Burbonų lelijų. Jas pakeitė kuklus kirvukas įvyniotas į pergamento ritinį tarp kelių lauro lapų (ten vis dėltogalima įžiūrėti vieną leliją – bet tai kita istorija).
Tačiau ant lietuvio paso jūs pamatysite šuoliuojantį vytį su iškeltu kardu, tebesivaikantį tuos pačius priešus ir po kelių šimtų metų vis dar tebeįstrigusį tame pačiame savo traumos filmo kadre. Ant prancūzų euro jūs pamatysite Marianą, Respublikos simbolį, ar tiesiog žydintį medį; ant lietuviškų monetų tebešuoliuoja vytis. Ant būsimų lietuviškų eurų tebešuoliuos vytis. Jis visiškai nutolęs nuo mūsų dabarties ir, kaip minėjau, net ne į tą pusę bėga. Quo vadis, vyti?
Autorius šią vasarą baigė prancūzų literatūros ir kino bakalauro studijas University College London universitete