Yra keletas pagrindinių argumentų, kuriais vadovaujasi celibatą atgyvena ir trukdžiu laikantys žmonės. Kiek tie argumentai pagrįsti?
Celibatas yra nenatūralus ir skatina veidmainystę. Kunigai yra vyrai ir negali gyventi be moters, todėl dabartinėmis aplinkybėmis jie turi slapstytis... Jei tai tiesa, gal iš tiesų geriau leisti kunigams tuoktis? Vis dėlto vadovaujantis tokia mąstymo logika, reikėtų teigti, kad veidmainiauja ir tie, kurie laikosi skaistumo iki santuokos, neišduoda ir nepalieka sutuoktinio ligos atveju, lieka našliais arba našlėmis mirus antrajai pusei ir t. t.
Egzistuoja begalė kasdienių situacijų, kai žmogus, nepaisant jo tikėjimo ar pasaulėžiūros, susilaiko nuo lytinių santykių, taip paliudydamas savo meilę kitam asmeniui. Be to, nėra jokių rimtų mokslinių tyrimų, kurie rodytų, kad susilaikymas nuo lytinių santykių iš tiesų kenkia žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai. Tai veikiau seksualinės revoliucijos ideologų suformuluotas stereotipas, stipriai įsitvirtinęs mūsų kultūroje. Priešingai – nemažai psichologų teigia, kad gebėjimas prireikus susilaikyti nuo lytinių santykių yra brandžios asmenybės ir psichinio sveikatingumo požymis.
Panaikinus celibatą pagausėtų kunigų Katalikų bažnyčioje. Skamba gražiai, bet reikėtų nepamiršti poros dalykų. Visų pirma, vertinant pasauliniu mastu, kunigų, kaip beje ir apskritai katalikų, skaičius ir taip auga. 2012 m. Bažnyčios statistikos metraščio duomenimis, Azijoje ir Afrikoje įšventinta daugiau naujų kunigų nei metais prieš tai. Europa šiuo atžvilgiu patyrė šiokį tokį smuktelėjimą. Visų antra, nepanašu, kad didžiulio naujų kunigų skaičiaus Senajame žemyne susilauktų ir stačiatikių bažnyčia arba LDK užgimusi katalikybės atšaka – unitai, kurių kunigams leidžiama tuoktis. Tai leidžia daryti prielaidą, kad požiūris į celibatą veikiau atspindi mūsų kultūroje įsigalėjusią baimę įsipareigoti visam gyvenimui, kurią liudija ir skyrybų statistika. Taigi sprendimas būtų ne atsisakyti celibato, o keisti požiūrį į įsipareigojimą, kuris padeda išsiskleisti geriausioms asmens savybėms.
Neseniai apie celibatą pasisakęs popiežius Pranciškus pastebėjo, kad nors celibatas ir nėra dogma, vis dėlto tai yra gerbtina gyvenimo taisyklė ir dovana Katalikų bažnyčiai. Galbūt taisyklių reikalingumą galima geriausiai suprasti kalbant apie „antrąją lietuvių religiją“ – krepšinį.
Įsivaizduokite, jei kas nors panaikintų kai kurias prigijusias krepšinio taisykles, pvz., neliktų baudos metimų prasižengus. Ar būtume tokiu atveju turėję bene geriausią baudų metiką Lietuvos krepšinio istorijoje, Arvydą Macijauską? Ar šio pasaulio čempionate vykęs susidūrimas tarp Lietuvos ir Prancūzijos komandų būtų toks įtemptas ir intriguojantis iki pačios paskutinės sekundės? Galbūt baudų metimai ir nėra nepakeičiama tradicija, bet jie neabejotinai prisideda prie krepšinio savitumo ir dinamikos. Kaip ir dauguma kitų šios sporto šakos taisyklių, kurios padeda atsiskleisti žaidėjų talentui.
Nors šis pavyzdys toli gražu neatskleidžia celibato prasmės, bet parodo, kad gerbtinų taisyklių egzistuoja įvairiose srityse. Celibatas, kuris išskiria katalikybę iš kitų krikščioniškų denominacijų, yra skirtas ne suvaržyti. Atvirkščiai – jis sudaro prielaidas kunigystę laisvu apsisprendimu pasirinkusiems žmonėms geriau ir nuosekliau atsidėti darbui Bažnyčioje, kuris yra naudingas ir visai visuomenei, nes prisideda prie teigiamos moralinės atmosferos formavimo.
Tiesa ir tai, kad celibatas, liudijantis kunigo visišką atsidavimą tarnauti Dievui, Bažnyčiai ir tikintiesiems, yra didžiulis iššūkis. Kunigas, kaip ir kiekvienas žmogus, patiria abejonių dėl savo pasirinkimo, susiduria su ištikimybės išbandymais, panašiai kaip susituokę žmonės. Tačiau šie sunkumai nereiškia, kad pats celibatas yra nereikalingas. Tai tik parodo, jog norint įveikti šiuos išbandymus ir abejones, kunigams svarbus aplinkinių supratimas ir tikinčiųjų bendruomenės palaikymas.
Autorius yra „Kataliko balso“ atstovas. „Kataliko balso“ tikslas – atvirai, teigiamai ir aiškiai komunikuoti katalikų poziciją Bažnyčiai bei visuomenei aktualiais klausimais viešojoje erdvėje.