Šiandien kalbėdami apie kultūrą dažnai pamirštame šiuos aspektus turėdami omeny vien žmogaus kūrybą siaurąja prasme ar tam tikrus lankytinus objektus, kaip antai teatrą, muziejų, koncertų salę, kiną ar sporto areną. Dėl šio kultūros „išsibarstymo“ įsigali kultūros vartojimo specializacija: juk neįmanoma domėtis viskuo.
Kitas šiuolaikinis bruožas – vartotojiškumas kultūros atžvilgiu. Viena, tai reiškia atsainų, „greitą“ vartojimą. Kita, tai formuoja ir atitinkamą socialinį užsakymą: kultūros produktas turi būti lengvai suvirškinamas, greitai keičiamas ir patiekiamas nedidelėmis dozėmis. Štai kodėl simfonijos ir operos užleidžia vietą populiariajai muzikai. Dar vienas bruožas – tiek vartotojų, tiek kūrėjų „tingumas“, atsiradus naujoms medijoms ir technologijoms. Marshalas McLuhanas jau prieš pusšimtį metų knygoje „Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai“ prabilo apie vėsias (kaip antai, televizija) ir karštas (kaip antai, radijas) medijas, pirmosioms laimint evoliucinę kovą už būvį. Medijų tyrinėtojai (pvz., Levas Manovichius) atkreipia dėmesį, kad nauja kūryba nebėra nauja, ji tėra kitoks duomenų sumaišymas.
Be to, atsiradus dirbtiniam intelektui kūrėjai vis labiau gundomi jam pavesti kūrybines užduotis, juo labiau, kad jis gali įvertinti tikėtiną paklausą. Viso to rezultatas – ydingas kultūros vartojimo ratas, kai paklausa formuoja pasiūlą, o ši siekia įsiteikti masiniams vartotojams. Maža to, vietoj lokalios kultūros, kuri ilgus šimtmečius buvo svarbiausias bendrijų ir tautų tapatumo veiksnys, įsigali globali.
Masiškai tiekiama kultūra ugdo vartotoją. Vis dėlto dar labiau „ugdoma“ pati kultūra, kuri baudžiama ir tremiama į pogrindį, jei ji neaptarnauja masių su jų supanašėjusiu skoniu.
Naujųjų medijų, neatsiejamų nuo technologijų, atsiradimas keičia tiek pačią kultūrą, tiek požiūrį į ją. Šie procesai prasidėjo prieš šimtą metų atsiradus masinei komunikacijai (tuo metu jos ruporas buvo radijas). Į tai atkreipia dėmesį Maxas Horkheimeris ir Theodoras W. Adorno savo garsiajame tekste „Kultūros industrijos“. Viena, kultūra su šimtmečių kūrybos paveldu tampa plačiai prieinama visiems medijų vartotojams. Taip trinama skirtis tarp masinės ir elitinės kultūros. Kita, pačios medijos ir masinės informacijos priemonės, kuriomis perduodama kultūra, ją veikia. Kaip teigė M. McLuhanas, medijų turinys – pačios medijos. Kultūra, kuri vis labiau vienodėja, čia tėra tepalas medijų apsukoms didinti. Atrodo, masiškai tiekiama kultūra ugdo vartotoją. Vis dėlto dar labiau „ugdoma“ pati kultūra, kuri baudžiama ir tremiama į pogrindį, jei ji neaptarnauja masių su jų supanašėjusiu skoniu.
Kaip kultūrą keičia dirbtinis intelektas? Manau, nereikia jo bijoti, kaip ir bet kokių naujovių. Kiekviena technologija gali būti panaudota tiek geram, tiek blogam. Labai „sergu“ už dirbtinį intelektą (DI) ir linkiu, kad jam pasisektų palengvinti mūsų gyvenimą. Vis dėlto čia matau ir pavojų.
Klausimas – kaip kultūrą keičia dirbtinis intelektas? Manau, nereikia jo bijoti, kaip ir bet kokių naujovių. Kiekviena technologija gali būti panaudota tiek geram, tiek blogam. Labai „sergu“ už dirbtinį intelektą (DI) ir linkiu, kad jam pasisektų palengvinti mūsų gyvenimą. Vis dėlto čia matau ir pavojų. Pirma, DI grasina numarinti mūsų pačių intelektą, kurio aspektai – ne tik humoras, bet ir jausena, atjauta bei dorybinga nuostata.
Ši situacija primena Platono dialoge „Faidras“ aprašytus būgštavimus dėl to, kad raštas yra drauge vaistas ir nuodas, jis padeda prisiminti, bet kartu skatina numarinti atmintį. Panašiai ir DI sukuria iliuziją, kad nebereikės mūsų intelekto pastangų. Vis dėlto, turint omeny jo „dietą“, mūsų intelektinių pastangų reikia netgi daugiau šalinant dirbtinio intelekto broką ir gerinant jo rezultatus.
Savo kurse „Kūrybinis rašymas“, kurį dėstau Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultete, netgi skatinu naudotis DI, bet rezultatai kol kas labai nuviliantys. Didžiausia bėda ne pasikartojimai, o klišės, kurių rašytojas kaip išmanydamas turėtų vengti. Skaitydamas DI „kūrybą“ negali atsikratyti įspūdžio, kad visa tai – kažkur girdėta. Kitaip ir negali būti, nes DI generuoja tik tai, kas jau parašyta. Čia net nekalbu apie DI negebą prajuokinti, pravirkdyti, įkvėpti, rizikuoti, provokuoti ar perteikti „gyvus“ jausmus, mums judant myriop. Maža to, visi studentai, pasitelkę DI, skundžiasi, kad sugaišta daug daugiau laiko nei sugaištų patys rašydami apsakymą. Antrą didelį pavojų minėjau kalbėdamas apie suvienodėjusią ir suglobalėjusią kultūrą, prie kurios formavimo lemtingai prisidėjo naujosios medijos. Visa tai gresia dar didesniu mastu, jei aklai pasikliausime DI.
Trečia, DI sukuria iliuziją, kad už savo sprendimus nesame atsakingi. Pačių blogiausių sprendimų priėmėjai gali teisintis: taip elgtis patarė DI. Čia slypi ne tik tai, kad DI nubloškia atgal į utilitaristinę (Jeremy’io Benthamo) etiką, kai siekiant naudos kuo didesniam kiekiui žmonių galima paaukoti dalies jų interesus. DI pajėgus tai apskaičiuoti, bet nepajėgus pasverti vieno vaiko ašarų (apeliuoju į Fiodorą Dostojevskį), kurių esą neturime paisyti judėdami į šviesų rytojų. Kitaip tariant, DI – puiki priemonė socialinei inžinerijai, kuri eliminuoja pačią demokratiją, t. y. žmonių susitarimą vienu ar kitu klausimu. Žmonių nuomonių, būkštavimų ar lūkesčių tyrimai nebereikalingi, nes DI žino geriau už bet kokius klystančius žmones. Jei Leninas dabar būtų gyvas, savo garsųjį šūkį formuluotų taip: „Komunizmas yra sovietų valdžia plius visos šalies dirbtinė intelektualizacija“.
Radikaliu pavidalu DI suponuoja padėtį, kai žmonės nebemąsto, nes tai už juos daro kiti (propagandos mašinos), todėl visiškai atitinka diktatūros siekius.
Svarbu kultūrą tiek išlaikyti, tiek ją keisti. Perfrazuojant Martiną Heideggerį, kuris kalbėjo apie kalbą, kultūra yra mūsų buvimo namai. Tai, žinoma, susiję ir su gimtąja kalba, kuri dažnai apsupta kitokios kalbinės aplinkos. Mes augame ir formuojamės savo kultūros aplinkoje, net jei vėliau siekiame iš jos išsiveržti ar ją pakeisti.
Svarbu kultūrą tiek išlaikyti, tiek ją keisti. Perfrazuojant Martiną Heideggerį, kuris kalbėjo apie kalbą, kultūra yra mūsų buvimo namai. Tai, žinoma, susiję ir su gimtąja kalba, kuri dažnai apsupta kitokios kalbinės aplinkos. Mes augame ir formuojamės savo kultūros aplinkoje, net jei vėliau siekiame iš jos išsiveržti ar ją pakeisti.
Tiesą sakant, geras ugdymas (ir geri mokytojai) pasižymi tuo, kad ugdytinis skatinamas peržengti savo mokytojus ir apskritai kultūrinę aplinką. Taip vyksta kultūros kaita. Ir atvirkščiai: jei kultūrinė aplinka sustingsta dėl dogminio požiūrio į paveldą, tai gresia kultūrinės tradicijos žlugimu. Todėl galima netgi teigti: kultūros tradicija gyva tik dėl naujybės, kuria vis perkeliama ta tradicija. Čia reikia patikslinti, kad apie kultūrą kalbama tiek plačiąja, tiek siaurąja prasme. Pirmoji laikytina mūsų saugia buvimo bendraujant ir augant aplinka. Antroji su teatru, kinu, parodomis, koncertais ir kitomis kultūros įvykių buveinėmis padeda mums patirti katarsį (sielos apsivalymą, pasak Aristotelio), „suskliausti“ savo patirtis ir „perkrauti“ savo sumanymus. Kitaip tariant, padeda mums išlikti amžinai jauniems.
***
Prof. dr. Tomas Kačerauskas yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas.
