Tomas Kačerauskas. Filosofijos Apolonas

Evaldas Nekrašas į filosofiją atėjo iš tiksliųjų mokslų – kaip ir Gottfriedas W. Leibnizas, René Descartes‘as, Edmundas Husserlis, Ludwigas Wittgensteinas, Alfredas N. Whiteheadas, Algis Mickūnas, Arvydas Šliogeris ir daug kitų. Tai suteikė jo mintims griežtumo ir aiškumo, jis argumentuodavo remdamasis logika ir teiginių derme.

Mes, pirmųjų filosofijos laidų Vilniaus universitete studentai, buvome ugdomi kryžminėje dviejų milžinų – Arvydo Šliogerio ir Evaldo Nekrašo – ugnyje. Tai buvo tarsi Friedricho Nietzschės dioniziškas ir apoloniškas pradai. Evaldo apoloniška ramybė buvo atsvara Arvydo dioniziškam siautuliui. Evaldas buvo visada korektiškas ir, svarbiausia, besiremiantis racionaliais argumentais, o ne emocijomis ar simpatijomis. Visi žinojome, kad jiedu su Arvydu draugai, gerbiantys vienas kitą, kad ir kokie jie skirtingi būtų.

Evaldo iškili figūra neišsiteko vien Vilniaus universitete. Jis ilgus metus buvo Lietuvos filosofų draugijos pirmininkas.

Sunku pamiršti draugijos organizuojamas pirmąsias konferencijas dešimto dešimtmečio pradžioje. Evaldas neišsiteko ir Lietuvoje – jis stažavosi JAV ir skaitė ten paskaitas. Jo anglų, rusų ir vokiečių kalbų mokėjimas mums, studentams, darė didelį įspūdį ir vertė pasitempti.

E. Nekrašo „Pozityvus protas“ – tai jo opus magnum, subrandintas paskaitose magistrantams ir doktorantams. Prisimenu epizodą iš šių paskaitų. Profesorius turėjo kruopščiai parengtus užrašus, į kuriuos žvilgčiodavo paskaitų metu. Vieną kartą jis, pasirausęs portfelyje, jų nerado, tada numojo ranka ir viską skaitė iš atminties – paskaita dėl to nė kiek nenukentėjo. Ši knyga išversta ir į anglų kalbą.

Vis dėlto Evaldas niekada neatrodė kaip tipiškas „profesorius“, kuriam mes paprastai priskiriame tokias savybes kaip nejudrumą, išsiblaškymą ar nepraktiškumą. Priešingai, jis buvo lieknas, sportiškas, pasitempęs ir, svarbiausia, nebijantis pokyčių savo gyvenime.

Daugeliui netikėtai jis paliko VU Filosofijos fakultete katedros vedėjo vietą A. Šliogeriui ir išėjo į naujai kuriamą Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, prie kurio radimosi daug prisidėjo. Jis buvo politinės filosofijos žinovas ir kai kurių Lietuvos partijų, pasivadinusių svetimais vardais, demaskuotojas, nors pats niekada nesusigundė politine karjera. Deja, laukta knyga apie politinę filosofiją liko neįgyvendintas sumanymas.

Vis dėlto Evaldas tik iš pažiūros atrodė kaip šaltas, tvarkingas ir romus Apolonas. Kartą būdamas doktorantas nuvykau su vyno buteliu į jo butą Karoliniškėse, prašydamas būti mano vadovu vietoje susirgusio A. Šliogerio. Mano nuostabai, jis butelio nepriėmė, vietoj to pasiūlė jį drauge išgerti pasikvietęs į ankštą tipinio buto virtuvę, kurioje kalbėjome kelias valandas dalydamiesi ne argumentais, bet patyrimais.

Kaip ir A. Šliogerio atveju, tipiškame bute gyveno netipiškas profesorius. Vėliau ne kartą jį sutikau Kino pavasaryje – jis buvo aistringas gero kino gerbėjas. Beje, jis išvertė vieną reikšmingiausių Nietzschės veikalų „Anapus gėrio ir blogio“ į lietuvių kalbą.

Nekrašo „Filosofijos įvadas“ – populiariausia pagrindines filosofijos problemas pristatanti knyga, kelis kartus leista šiam žanrui neįprastai dideliais tiražais. Kartą jis prasitarė: „ruošdamasis Filosofijos įvado paskaitoms ieškojau tinkamos literatūros, bet jos neradau, o rezultatą jūs matote.“

Evaldo Nekrašo išėjimas verčia susimąstyti – ar nėra taip, kad būvame tuo metu, kai išeina filosofijos milžinai?