Drauge didvyriai sudaro ideologijos konsteliaciją: jie komunikuoja kviesdami į kovą ir su jais komunikuojama pasiryžtant priešintis. Čia iškyla paradoksas: reikia ne filosofinių išvedžiojimų apie vertybių reliatyvumą, o tiesių, įtikinamų kalbų, t. y. retorikos vietoj argumentacijos. Kitas paradoksas: būtent retoriką vietoj argumentų vartojo diktatoriai, įskaitant Adolfą Hitlerį ir Vladimirą Putiną.
Atkreiptinas dėmesys į ideologijos iracionalumą. Putino išvedžiojimai apie tai, kad ukrainiečių tautą sukūrė bolševikai, neatitinka jokių istorinių duomenų, bet atitinka rusocentrinę ideologiją. Čia nesvarbu, kad ukrainiečių tauta pradėjo formuotis būdama du šimtus metų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sudėtyje, o ypač Lenkijos-Lietuvos konfederacijoje, kurioje kazokai turėjo laisves, bet ir pareigą ginti respublikos ribas (iš čia Ukrainos pavadinimas).
Beje, lietuviškas periodas (литовська доба) (1320–1569), su kuriuo siejamas Pax Lithuanica terminas (Rowell 2001), pasižymėjo „minkšta“ ideologija, kai Lietuvos kunigaikščiai priimdavo vietinį tikėjimą ir prabildavo vietine kalba neardydami nusistovėjusių socialinių santykių. Kita vertus, tai leido Ukrainos aukštuomenės nariams integruotis į LDK visuomenę, kurioje jie užimdavo ir aukštus postus (pavyzdys – didysis Lietuvos etmonas Konstantinas Ostrogiškis). Taigi bolševikai ne sukūrė, bet užgniaužė Ukrainos pribrendusią nepriklausomybę.
Nors Putino pradėtas karas – iracionalus kerštas to русский мир ardytojai, čia galima kalbėti ir apie racionalius aspektus. Prisiminkime Herakleitą: karas – daiktų tėvas. Viena vertus, modernybė su Apšvietos racionalumu gimdo technologijų, įskaitant ginklų, pažangą ir atitinkamą ideologiją. Kita vertus, postmodernybė gimdo perspektyvizmą su vertybių reliatyvumu ir nuomonių pliuralizmą, t. y. antiideologiją. Vis dėlto karas, kurio dingstis – iracionali, sukrečia postmodernybę versdamas rinktis „arba, arba“ (plg. Kierkegaard 1975).
Čia veikia ir kolektyvinė pasipriešinimo atmintis, nepaisant ideologijos ar net dėka primestos priešiškos ideologijos. Lazarsfeldo riboto poveikio teoriją galima transformuoti į priešingo poveikio teoriją, kai „kietos“ ideologijos poveikis – visiškai priešingas. Tai reikia turėti omenyje kalbant apie priešstatą priešiškai ideologijai.
Šiuolaikinėje Lietuvoje konkuruoja dvi prieštaringos idėjos (ideologijos): tautinės valstybės ir sambūvio Europos Sąjungoje. Pastaroji neigia pirmąją, bet paradoksaliai ją palaiko. Juk sėkminga gynyba – vien kolektyvinė, būnant ES šalių šeimoje arba po NATO vėliava. Kitaip tariant, tautinės valstybės ideologija galima tik suvokiant jos ribas. Tai – lanksčios ideologijos atvejis.
Palyginkime dvi pabėgėlių krizes: kelių tūkstančių Irako migrantų ir dešimčių tūkstančių ukrainiečių pabėgėlių. Pastarųjų jau dabar beveik dešimt kartų daugiau, tačiau tai neiškyla kaip problema, priešingai, kaip galimybė. Bandant susidoroti su pirmąja krize, buvo išeikvota šimtai milijonų eurų (vien statoma siena kainuoja apie du šimtus milijonų, migrantų apgyvendinimas – dar keliasdešimt milijonų).
Ukrainiečių priglaudimas apskritai nelaikomas krize, o tam valstybės skiriamų lėšų beveik nereikia, nes pabėgėlius mielai apgyvendina savanoriai. Iš kur tokia disproporcija identifikuojant „krizes“? Kas pasikeitė? Ar požiūris į „mūsų“ ukrainiečius neatspindi bendrų Europos namų, kuriuose drauge su jais gyvendami puoselėjame bendras vertybes? To negalima pasakyti apie svetimus, „ne mūsų“ irakiečius.
Dar kartą paklauskime: kaip dėl mūsų „tautinių“ vertybių, jei jos neturi valiutos, t. y. jei jomis negalima dalintis mūsų, europiečių, namuose? Ar „tautinės“ vertybės nėra tai, kas labiausiai pasiduoda infliacijai krizių metu?
Šią infliaciją liudija ir niekuo nepateisinamas irakiečių migrantų kalinimas (tiesiogine prasme – dalis jų iki šiol uždaryti buvusiuose kalėjimuose) be teismo sprendimo. Ar saugodami savo tautinį tapatumą mes pasiruošę išduoti europines laisvės ir teisingumo idėjas? Karas Ukrainoje pakeitė požiūrį į daugelį dalykų, bet neišlaisvino įkalintų „ne mūsų“ migrantų.
Prisiminkime Kanto Dievo būties argumentą: Dievas reikalingas kaip mūsų veiklos reguliatyvas, kelrodis, grindžiantis moralinį imperatyvą „elkis taip, kad tavo elgesys taptų visuotine maksima“. Tarkim, posttiesos amžiuje turime postideologiją arba mano ideologiją, analogišką mano komunikacijai (me-communication) ir mano žurnalistikai (me-journalism).
Ar šios sueižėjusios ideologijos fone maksimos nebėra visuotinės? O kaip tie dvidešimt tūkstančių daugybės šalių savanorių, pasiruošusių mirti už Ukrainą, už savo ir jos demokratiją, už savo ir jos laisves? Ar tokiu būdu Putinas išbando Kanto imperatyvą?
Dabar apžvelkime kelias apklausas dėl šalies gynybos. Lietuvoje buvo atliktos kelios tokios apklausos. Antai 2017 m. Baltijos pažangių technologų instituto (BPTI) užsakymu visuomenės nuomonės rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ apklausė 1306 Lietuvos gyventojus (Vilmorus 2017). Pasak apklausos, tik 18 proc. matė grėsmę, kad Lietuva bus užpulta kitos valstybės. 71 proc. manė, kad NATO gintų Baltijos šalis. 54 proc. įvairiomis civilinėmis priemonėmis palaikytų Lietuvos kariuomenę. 64 proc. atsakė, kad turėtume priešintis ginklu. 52 proc. įsitikinę visuomenės gebėjimu priešintis karo atveju. Vis dėlto tik 34 proc. mato save ar artimus žmones kaip prisidėsiančius prie pasipriešinimo.
2018 m. Krašto apsaugos ministerijos ir Rytų Europos studijų centro užsakymu bendrovė „Spinter tyrimai“ apklausė 1007 šalies gyventojus (Spinter 2018). Pasak tyrimo, 44 proc. apklaustųjų mano, kad Rusijos politika kelia tiesioginę grėsmę Rytų Europos valstybėms. Įdomu, kad po Rusijos ir Baltarusijos (23 proc.) trečioje vietoje atsidūrė JAV (14 proc.).
Tai susiję su Donaldo Trumpo pareiškimais. Tačiau pasak šios apklausos, prie ginkluoto pasipriešinimo prisidėtų tik 24 proc. Tik 14 proc. manė, kad Lietuvos kariuomenė tinkamai pasiruošusi ginti šalį ir vos 24 proc. pritarė gynybos biudžeto didinimui.
2020 m. ta pati kompanija vėl apklausė Lietuvos gyventojus (Spinter 2020). Pasak apklausos, 73 proc. pasitiki Lietuvos kariuomene. 65 proc. pritartų artimo žmogaus sprendimui savanoriškai atlikti pradinę karo tarnybą. 87 proc. palankiai vertina Lietuvos narystę NATO, o 66 proc. pritaria, kad krašto apsaugos finansavimui būtų skirta 2 proc. BVP. Beje, lyginant šias tris apklausas atkreiptinas dėmesys į skirtingas klausimų formuluotes („ar matai save arba artimuosius kaip besipriešinančius“, „ar prisidėtum prie ginkluoto pasipriešinimo“ ir „ar pritartum artimo žmogaus sprendimui savanoriškai atlikti karo tarnybą“) ir skirtingas atsakymų „institucines“ interpretacijas.
Šių apklausų fone kyla klausimas – kokia tautinės valstybės idėjos (ir ideologijos) ateitis? Būrimasis į politinius, ekonominius (kokia yra ES) ir gynybinius (koks yra NATO) aljansus, siekiant atsispirti politinėms grėsmėms, neišvengiamai koreguoja tautinės valstybės idėją. Ar tautinės valstybės idėja nėra tai, kas kelia didžiausią grėsmę pačiai valstybei? Vietoj šios tarpukariu buvusios populiarios ideologijos, trumpam atgimusios po 1990 m., tampa aktualesnės sugyvenimo, buvimo aljanse ir sąjungoje, bendradarbiavimo idėja ir ideologija.
Drauge iškyla komunikacijos, tarimosi svarba puoselėjant tarpusavio pagarbą bei pagalbą, atvirumą, toleranciją, žmogaus teises ir žodžio laisvę. Pastaruoju metu šios vertybės patyrė bent tris išbandymus: pandemiją, migrantų krizę ir Ukrainos karą. Pirmaisiais dviem atvejais testas neišlaikytas. Pirmuoju atveju sveikatos saugumo pretekstu daugumos nuostatos buvo primestos mažumai supriešinant visuomenės puses.
Antruoju atveju kalinant migrantus be teismo buvo pademonstruota nepagarba žmogaus teisėms ir laisvėms – jei tai buvo totalitarinio režimo provokacija, ji pavyko. Geras ženklas tas, kad Ukrainos karas leido susivienyti Europai minėtų vertybių pagrindu, o karo pabėgėliai iš Ukrainos (nors jų nepalyginti daugiau) apskritai nesiejami su migrantų krize.
Nuorodos
Kierkegaard, S. 1975. Etweder–Oder. München: Deutscher Taschenbuch Verlag.
Norkus, Z. 2018. Kokia buvo gynybos išlaidų našta Lietuvai tarpukariu? Acta Historica Universitatis Klaipedensis 36: 125–149.
Rowell, S. C. 2001. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Vertė O. Aleksa. Vilnius:
Baltos lankos.
Spinter tyrimai. 2018. Sociologinis gyventojų žiniasklaidos preferencijų, geopolitinės situacijos vertinimo bei požiūrio į grėsmes tyrimas https://spinter.lt/site/lt/vidinis/menutop/9/home/publish/MTEwMzs5Ozsw
Spinter tyrimai. 2020. Sociologinis gyventojų žiniasklaidos preferencijų, geopolitinės situacijos vertinimo bei požiūrio į grėsmes tyrimas http://kam.lt/lt/naujienos_874/aktualijos_875/lietuvos_zmones_pasitiki_lietuvos_kariuomene_ypac_teigiamai_vertina_nato_sajungininku_buvima_lietuvoje_32037.html
Vilmorus. 2017. https://www.delfi.lt/news/daily/medijos-karas-propaganda/naujas-tyrimas-atskleide-kas-ir-kaip-gintu-lietuva-skaiciai-maloniai-nustebins.d?id=76381533