Tomas Sinickis. Beveik kiekvienas tėvas yra pasmerktas nesėkmei

Vakar šventėme Tėvo dieną. „Šventėme“ gal per stiprus žodis. Galbūt „minėjome“ būtų teisingesnis. Kai kurie gal net ir nepaminėjo. Net neabejoju, kad daugelis tėvų ir vaikų išvis pamiršo, kad tokia šventė yra įrašyta į kalendorių ir turėjo būti švenčiama būtent vakar. Jei jūsų vaikas nepasveikino, nenusiminkite ir neliūdėkite. Jūs – ne vienintelis toks. Jei esate vaikas, kuris pamiršo tėvui paskambinti, nenusiminkite ir neliūdėkite. Jūs – ne vienintelis toks, o tėvas tikrai supranta ir nepyksta.

Giminėje turiu žmonių, kurie sukasi floristikos versle (pardavinėja gėles, liaudiškai kalbant). Anot jų, per Tėvo dienos savaitgalį pardavimų pajamos yra „dešimt kartų mažesnės“ negu Motinos dienos savaitgalį. Kodėl taip yra? Ar mes tėvų nemylime? Ar vietoj tulpių atvežam bonkę? Ar tiesiog prisiskinam lubinų pakelėje? Beje, paskutinį lifehacką dažnas tėvas užskaitytų – kam pinigus švaistyt?

Žmonės kalba, kad būti mama yra viso etato darbas. Jei būti mama yra viso etato darbas, kiek etatų dirba tėvas? Tris su puse? Man atrodo, kad dažnas tėvas net nesusimąsto ir suskaičiuot negali. O jei susimąstytų ir gebėtų paskačiuoti, pultų į dar gilesnę depresiją, negu ta, kurioje dabar yra. Kodėl? Nes nepaisant to, kiek aria, niekada nebus gana, o jei yra gana, tuomet trūksta vadinamųjų minkštų dalykų – dėmesio, empatijos ir t. t.