Per trisdešimt nepriklausomybės metų atsirado aiškus poreikis išrasti šių svarbių asmenų klasifikaciją, kad visuomenei būtų lengviau orientuotis be galo sudėtingame ekonominių veiksnių ir reiškinių voratinklyje. Todėl kolegos Naujosios Vilnios Tarptautinių Santykių Ir Politikos Mokslų Institute suskirstė ekonomistus į tris pakopas, taip sukurdami pirmąją istorijoje Lietuvos ekonomistų klasifikaciją!
Žinot, kaip globalius bankus skirsto į pakopas (angl. tiers), taip ir mano kolegos suskirstė juos į tris pakopas. Štai jos jūsų dėmesiui.
Į pirmą pakopą patenka tamsiai mėlyną kostiumą vilkintys, kaklaraiščiais pasipuošę, užsienio bankų filialų darbuotojai, kasdien kalbantys per radiją, televiziją arba interneto portalų platybėse. Jų užduotis yra pateikti visuomenei praeitos dienos (arba savaitės) užsienio žiniasklaidos publikacijų santrauką lietuvių kalba. Tvarkinga šukuosena, švari barzda ir daugkartinį cheminį valymą atlaikantis, plonos vilnos švarkas yra pagrindiniai šių specialistų darbo įrankiai.
Pirmos pakopos ekonomistai yra mėgstamiausi Lietuvos ekonomistai. Todėl jie ir patenka į pirmąją pakopą. Jie neprivalo sakyti tiesos, padėti visuomenei finansiniais klausimais arba kitaip prisidėti prie mūsų gerovės. Jie privalo kalbėti ir mums patikti.
Svarbiausia užduotis – būti mėgstamam. O jei iš mėgstamo pateksi į mylimą, tuomet, žiūrėk, ir raktus nuo prezidentūros gali lietuvis įteikti.
Į antrą pakopą patenka įvairūs ekonomikos profesoriai, dėstytojai, docentai ir pan. Jie ne visada yra pasipuošę tamsiai mėlynais kostiumais. Kai kurie iš jų ir pilko kostiumo neturi arba turi tokį, kurio negalima rodyti. Jų kaklaraiščių žmonos jau nebevadina kaklaraiščiais, vadina šlipsais.
Šios pakopos atstovai nelinki mums nieko blogo. Ir į politiką jie nesiveržia. Jų vienintelė bėda, kad jų pažiūros dažniausiai būna radikalios, archaiškos arba radikalios ir archaiškos kartu sudėjus. Kažkur jie visi strigo. Dabar yra strigę antroj pakopoj.
Į trečią pakopą patenka į save dėmesį bandantys atkreipti kovotojai už racionalumą, teisybę ir tiesą. Jie mums reformuos visas sistemas per naktį: švietimo, sveikatos apsaugos, saugumo – ką tik norit. Taip pat jie mums visas senas nuodėmes ištirs.
Būtas ar nebūtas – nesvarbu. Ištirs vis tiek. Visa tai daroma tam, kad visuomenė suteiktų pasitikėjimo kreditą ir padėtų siekti politinės karjeros, pinigų arba kokio nors posto.
Kai jiems pavyksta, jie dažniausiai užsičiaupia. Kai asmeninis tikslas būna pasiektas (pvz., ilga komandiruotė į Briuselį), daugiau teisybės ir tiesos reikalauti nebūtina, o racionalumo diegimas žmonių galvose gali palaukti.
Visų trijų pakopų atstovai, žinoma, užsiima spėjimais. Niekas tiksliai negali numatyti, kas bus rytoj. Tad iš dalies galima būtų jiems atleisti už nusišnekėjimus arba blogus spėjimus. Tačiau vis dėlto reikia reikalauti atsakomybės, ypač iš pirmosios pakopos.
Ponas Žygimantas Mauricas vasario 5 dieną žadėjo mums, kad Lietuva bus viena mažiausiai nukentėjusių šalių nuo koronaviruso. Pasakykite tai tiems 300 tūkst. žmonių, kurie kreipėsi nedarbingumo pažymėjimo kovo mėnesį.
Lietuvos banko atliktoje namų ūkių apklausoje daugiau nei 64 proc. respondentų pareiškė, kad praradę pagrindinį pajamų šaltinį, nesiskolindami neišgyventų ilgiau trijų mėnesių (iš jų 26 proc. išgyventų ne ilgiau mėnesio, o 12,3 proc. išgyventų apie savaitę). Klausimas: kas jiems skolins tokiomis sąlygomis ir už kokias palūkanas? Gal visi pirmos pakopos kadetų darbdaviai ir už neigiamas?
Kito banko atstovas Renatas Žeknys patarė, ką daryti finansų rinkose. Savo straipsnyje, be kita ko, ponas Žeknys nurodė, kad didžiausius naftos telkinius pasaulyje valdo Saudo Arabija. Didžiausius naftos telkinius pasaulyje, matyt, turi Venesuela (būtent todėl blogiausia visų laikų Lietuvos grupė apie šią šalį dainuoja), bet šioje vietoje stipriai pono Renato nekankinsime. Venesuela turi daugiau naftos, bet išgaut jos nemoka (nes yra Venesuela). Saudo Arabija – sakykim – pagamina daugiausia.
Mesti užuominą, kad Saudo Arabija nenorėjo aukštesnių naftos kainų, yra tiesiog neteisinga, tai paprasčiausiai netiesa. Antra, kainas – kiek man yra žinoma – nustato rinka, ne Saudo Arabija. Todėl sakinys „sumažino kainą ir pažadėjo padidinti gavybą“ nurodo neteisingą chronologiją: pirma yra paskelbiama apie didinamą gavybą, todėl kaina krenta – o ne atvirkščiai.
Kyla klausimas, ar mūsų pirmos pakopos ekonomistai apskritai iki galo supranta rinkos mechanizmą. Kita vertus, kaip minėjo mano kolegos institute, svarbiausi įrankiai yra tamsiai mėlynas kostiumas, kaklaraištis ir šukuosena.
Bet užtenka apie nuobodžius dalykus. Jums visiems rūpi sužinoti, kaipgi tas krizes nuspėti ir kuo jos baigsis. Štai atsakymai.
Kad nuspėtumėt ekonomines krizes, jūs privalote sekti Tomo Sinickio muzikinę veiklą. Taip. Šis sociopatas ne tik geriausias dainas rašo, bet jo choleriška elgsena taip pat signalizuoja artėjantį ekonominį kataklizmą. Juokinga? Ne. Aiškinu.
Pirmą kartą pasitraukiau iš muzikos 2008 metais. Tų metų balandžio 19 dieną sugrojau atsisveikinimo koncertą su grupe „Gravel“. „Lehman Brothers“ bankrutavo tų pačių metų rugsėjo 15 dieną.
2019 metų lapkričio 23 dieną sugrojau paskutinį solo koncertą. PSO paskelbė pandemiją 2020 metų kovo 11 dieną.
Jei jūs manote, kad tai kažkokie atsitiktinumai, jūs labai klystate. Apie artėjančią krizę aš perspėjau savo paskyrose socialiniuose tinkluose ir net įspėjau didžiausio šalies žurnalo puslapiuose. Visi turėjote bent 100 dienų išparduoti akcijas ir namus. Aš jums nepasakosiu modelių, kurių pagalba prognozuoju finansinių rinkų griūtį. Tam nėra laiko. Kas įvyko, tas įvyko. Dabar jums rūpi, kas bus toliau. Kokie mes išbrisime iš šitos duobės.
Kaip visada, didės atskirtis. Vargšai taps didesniais vargšais. Turtingi dar labiau praturtės. Kaip visada, bus išgelbėtos didelės bendrovės (net Lietuvoje apie tai jau kalbama), o fiskalinės priemonės bus skirtos ne skatinimui, o gyvybės palaikymui. Joks vidutinis lietuvis šiais metais nenupirks atpigusių akcijų. Nėra už ką.
Centrinių bankų ir vyriausybių ruošiamas skatinimas išpūs visų turto klasių vertes. Naujai sukurtas kapitalas atsiridens ir iki mūsų, kai šalims ir užsienio institucijoms, kurios iš esmės valdo mūsų pinigų politiką, tai bus naudinga.
Tačiau nesijaudinkite. „Butai brangs“ vėl taps aktualiu posakiu. Ir jie brangs tiek, kad dabartiniai gimnazistai, išėję į darbo rinką po 8–10 metų, nebegalės taip paprastai jų įsigyti. Tikriausiai bus kaip Jungtinėje Karalystėje: pusę gyvenimo taupys pradiniam įnašui. Taip, algos kils ir vėl girsimės, kaip sparčiai didėja darbo užmokestis.
Tačiau jis nedidės pakankamai sparčiai, kad leistų jaunai kartai įsigyti turto. Reikės smarkiai paprakaituot.
Visa tai dar labiau skatins ekstremalias idėjas ir radikalias nuotaikas: kraštutinė kairė ir kraštutinė dešinė pradės rėkti dar garsiau. Formuosis naujos partijos, su jaunais ir charizmatiškais socialistais ir fašistais priešakyje. Hardkoras.
Kadangi pinigų sistemoje bus kaip šieno, atsiras vietos finansinių instrumentų inovacijoms. Taip būna visada, kai viskas išsipučia iki stratosferos. Kartą prisiprekiavom išvestiniais instrumentais.
Kitą kartą sugalvojom kriptovaliutas. Kažką dar labiau nesveiko sugalvosime ir šį kartą. Ir žmonės tai pirks. Ir vėliau verks. Ir vėl mus gelbės Fed’as, ECB, TVF ir panašios institucijos, kurių gali atsirasti daugiau, jei visa tai tęsis bent iki Žolinės.
Pasaulis su kiekviena krize artėja planinės ekonomikos link. Verslas demonstruoja aroganciją, kai laikai yra geri. Nuopelnai (tiksliau – pelnai) už sėkmę atitenka daugiausia stambiam verslui. Kai viskas blogėja, net Gediminas Jaunius prašo valstybės pagalbos.
Gerovės valstybės artimiausiu metu bus visur, ne tik Lietuvoje. Sveiki atvykę.