Nesąmonė. Reikia kažką daryti.
„Žalgiris“ yra dažnai vadinamas visos Lietuvos komanda. Rinkodaros prasme, toks šūkis yra geras, jis išplečia tikslinę auditoriją gerokai už Kauno ribų. Tačiau laikas būtų jį įgyvendinti praktikoje. Kad #manokomanda būtų išties mano, „Žalgirį“ reikia listinguoti biržoje.
Aš net neabejoju, kad ponas Motiejūnas apie tai ne kartą sapnavo, skaičiavo ir kartais pasvajoja. Laikas mums visiems šito pagaliau garsiai pareikalauti. Užtenka investuoti į plytas ir silikatinius blokelius bei langus su stiklo paketais ir A+ energetinės klasės pastatus. Laikas investuoti į „Žalgirį“.
„Žalgirio“ IPO (gal reikėtų sakyti „pirminis viešas akcijų siūlymas“) būtų naudingas visiems. Jis atneštų naudą ne tik „Žalgiriui“ ir – ypač – ponui Motiejūnui, bet ir visai šaliai
Norint sėkmingai varžytis bet kokiame komandiniame sporte reikalingi dideli pinigai. Įprastas sporto klubo verslo modelis yra visiems aiškus. Pajamos ateina iš bilietų, transliacijų teisių pardavimo, intelektinės nuosavybės (pvz., atributikos pardavimų), rėmėjų.
Lietuvoje krepšinio atvejis yra ypatingas, nes pajamų dalį taip pat gali sudaryti išmalda, kurią padalina valstybė (ar savivaldybė – ne esmė).
Vadovauti sporto klubui, lyg tai būtų verslas, yra sudėtinga. Ypač tai nepasiteisina futbole. Bet, matyt, tas pats pritaikytina ir krepšiniui Europoje. Ambicija laimėti paprastai nugali pragmatišką ir brutalų pelno siekimą.
Tai priveda prie nelogiškų sprendimų: brangių žaidėjų pirkimas, nenormalūs trenerių atlyginimai – visa tai yra savotiško išprotėjimo apraiškos, kur nėra vietos pelnui.
Tradicinis verslo modelis – bilietai, reklama, rėmėjai, atributika, transliacijų teisės – yra nuobodus ir dažniausiai nepasiteisina. Pinigų amžinai trūksta.
Pirminis viešas akcijų siūlymas yra greitas ir patogus būdas pritraukti kapitalo. Paprastai sporto klubai pasinaudoja šia priemone tam, kad sumažintų įsiskolinimus arba finansuotų ilgalaikio turto įsigijimą. Tačiau toks pragmatiškas elgesys mums nebūtinas. Mes galime žengti toliau. „Žalgirį“ reikia paversti… technologijų bendrove. Krepšinio „Tesla“. Noriu pabrėžti, kad šiuo atveju pelno uždirbti nebūtina. Priešingai, pelnas gali būti kenksmingas akcijų kainai. Juk kuo daugiau pelno, tuo mažiau augimo potencialo.
Kaip paversti krepšinio klubą technologijų bendrove? Pasibaigus sezonui, siūlyčiau padaryti keletą intensyvių kolektyvinio idėjų svarstymo (angl. brainstorming) seminarų. Tikrai reikės kelių sesijų, nes vieno savaitgalio, kaip taisyklė, nepakanka. Tiesiog per 48 valandas neįmanoma pakankamai išprotėti tam, kad akcijų analitikai nesuprastų, apie ką kalbama. Kaip žinia, jei jie supranta, apie ką kalbama, įmonės vertinimas būna toks… bleh, t.y. joks.
Pirmosios kolektyvinio idėjų svarstymo sesijos, žinoma, prasidės nuo atsargių idėjų. Bus svarstoma, ar įmanoma kažką įsukti su duomenų analize, t.y. ar įmanoma pradėti rinkti duomenis, kurių nerenka kiti ir, dėka surinktų duomenų, pagerinti komandos rezultatus (ar pakelt žaidėjų vertę, ar pan.).
Jei visa tai bus įmanoma paversti produktu, kurį vėliau nupirktų, pvz., „Maccabi“ (bet geriau – „Thunder“), tuomet staiga mes jau nebe aukštu pikenrolu stebinam pasaulį, bet ir protu.
Duomenų mokslas yra gera pradžia. Jis „Žalgirio“ vertinimo daugiklį padidins. Bet apsiriboti tokiais akivaizdžiais žingsniais negalime. Turime žengti toliau. Įsidrąsinę konsultantai, trečią penktadienį po sezono pabaigos, turėtų pasiūlyti pradėti kurti krepšininkus-robotus.
Ar įmanoma sukurti robotą, kuris žaistų krepšinį prieš žmogų, ir kiek tokių robotų galėtų būti komandoje, ir kokio jie ūgio turėtų būti, ir kada realistiškai visa tai galėtų virsti kūnu (t.y. robotu) yra klausimai, į kuriuos net nereikia turėti atsakymų. Šiais laikais svarbu tiesiog turėti viziją ir ją garsiai skelbti, t.y. rėkti apie ją taip, kaip Jasikevičius ant Milaknio po garsiausio jo tritaškio.
Ar robotai bus, ar ne – nesvarbu. Svarbu, kad tam, kad jie turėtų šansą atsirasti, reikia turėti daug kapitalo, o tam reikia pirminio akcijų siūlymo.
Apie tai, kad įvykus IPO, turi būti papildomai investuojama į „Žalgirio“ kompiuterinių žaidimų komandas, net neverta kalbėti – kiekvienas vaikas tai puikiai supranta. Apie tai, kad įvykus IPO, Netflix’e atsiras filmas apie norvegą paauglį, kuris palieka namus Bergene ir iškeliauja į Kauną krepšinio laimės ieškoti ir galiausiai ją suranda – irgi neverta kalbėti.
Juk visi suprantame, kad po IPO „Žalgiris“ bus globalus prekės ženklas, o ne vietinis išmaldos prašytojas. Tai, kad į „Žalgirį“ pagaliau galės saugiai investuoti LeBronas ir Kevinas, irgi nėra blogai. Kol mūsų buvę krepšininkai daugiausia stato daugiabučius, Kevinas žaidžia rizikos kapitalo lygoje. Gal ir mūsiškius tuo pačiu įkvėps.
Lietuvos įmonių pirminiai vieši akcijų siūlymai nenutinka dažnai. Tiksliau, jų išvis beveik nebūna. Tam yra daug įvairių priežasčių, kurias galėsime aptarti kitą kartą. Bene garsiausias pastarųjų metų lietuviškas IPO buvo „Ignitis“. Iš kur mes žinome? Viešinimui pagailėta nebuvo. Todėl ir žinom.
Tačiau „Ignitis“ pirminis akcijų siūlymas buvo nuobodus kaip automobilio draudimo polisas. Įdomiausia visoje istorijoje buvo pono Majausko bandymas pabūti lietuviškuoju Bernie Sandersu. Visa kita – net neaišku, kam buvo daroma.
Užtat jei „Žalgiris“ darytų IPO, sudalyvautų visa Lietuva. „Žalgiris“ yra labiausiai atpažįstamas prekės ženklas Lietuvoje. Savo segmente – o gal ir ne tik – jis taip pat yra labiausiai atpažįstamas lietuviškas prekės ženklas Europoje.
Pagaliau lietuvis suprastų, kad žodis „akcija“ reiškia ne vien savaitgalį atpigusį broilerio viščiuką, bet taip pat vertybinį popierių, o „Žalgirio“ atveju – taip pat ir dalelę mūsų DNR.
„Žalgirio“ IPO galėtų pakeisti lietuvio supratimą apie investavimą, taupymą, asmeninių finansų valdymą.
Tokiu būdu ponas Motiejūnas padarytų tai, ko jau tris dešimtmečius nesugeba padaryti politikai, ekonomistai ir ekonomistai tapę politikais. Jis priverstų lietuvį mąstyti ir tuo pat metu duotų lietuviui tai, ko jis labiausiai nori: dalelę #manokomandos.