Lietuvis prekybininkas užspaus tiekėją, išspaus iš jo paskutinius centus bei galiausiai jį nusipirks (įvykdys taip vadinamą vertikalią integraciją).
Lietuvis statybininkas sukurs schemą, kuri leis bankrutuoti neatsiskaičius su rangovais. Tas pats statybininkas parduos butus kartoninėmis sienomis ir liks nenubaustas.
Stambus lietuvis verslininkas pirks įtaką, įdėjęs grynus pinigus į dėžę nuo stipraus alkoholinio gėrimo, lyg nebūtų civilizuotesnio būdo nusipirkti tą pačią įtaką.
Lietuvis verslininkas mieliau rinksis verslo modelį, kurio pagrindinis konkurencinis pranašumas bus paremtas kaina ir todėl stengsis samdyti pigią darbo jėgą, idealiu atveju – už minimalią algą.
Lietuvis technologijų didmeistris, net jei sukurs vienaragį, tai tas vienaragis bus viso labo dėvėtų drabužių internetinė parduotuvė. Ir taip toliau, ir panašiai.
Lietuvos verslas – tai pinigų plovimas, PVM grobstymas, darbuotojų išnaudojimas, neatsiskaitymas su tiekėjais, lygių galimybių neįgyvendinimas, žemos algos, Jasikevičiaus leksika nuo pirmadienio iki penktadienio (kai kur ir savaitgaliais), apvemtos sodybos per įmonės balių, Radžio koncertas per tą patį balių, seksizmas, mobingas, patyčios ir galiausiai – bankrotas.
Visi šie stereotipai yra nesąmonė. Mat nėra labiau kvintesencinio lietuviško verslo simbolio negu mokamas tualetas.
Apie mokamą tualetą viename Anykščių prekybos centre norėjau parašyti jau seniai. Sostinėje – kai kuriuose rajonuose – mokami tualetai prekybos centruose atsirado siekiant išvengti apsvaigusių lankytojų dėmesio. Bent jau man taip buvo aiškinama prieš 15-20 metų. Nuo ko mano mėgstamas prekybos centras saugosi Anykščiuose, man yra nesuprantama. Aš turiu tik vieną paaiškinimą: iš žmonių, kad jau atėjo, reikia paimti dar pusę euro. Matyt, per mažai išleidžia, o Dainius per mažai uždirba. Ta prasme, jums dar ne gana?
Laikas bėgo ir apie apie mokamą tualetą Anykščių prekybcentryje aš pamiršau. Tiesiog, kaip ir kiekvienas lietuvis, išmokau pasysioti prieš važiuodamas į parduotuvę.
Tačiau maždaug prieš pusmetį pastebėjau, kad degalinės taip pat įvedė tualeto mokestį. Tiek to, pagalvojau, tegul turi. Matyt atliko nuodugnų tyrimą ir paskaičiavo, kad daugelis vairuotojų nieko iš jų neperka, tik šlapintis ir tuštintis sustoja, lyg aplink nebūtų miškų ir pievų. Vat tie 50 centų viską kompensavo ir pagaliau, pirmą kartą Lietuvos istorijoje, degalinių tinklai uždirbo iš dyzelino, benzino ir nesveikai užkeltų čeburėkų, dešrainių, langų valymo skysčio, bulvių traškučių, šokolado, sausainių ir kitų sveikatai pavojingų produktų kainų (kiek aš mačiau, ten tik vanduo yra sveikatai nepavojingas). Kur žiūri teisingumą bandantis įvesti Seimo narys, geriau žinomas kaip vasarinių šortų modelis, ponas Mykolas Majauskas?
Beje – digresija – kalbant apie miškus ir pievas, jeigu lietuvis turi teisę nesiskiepyti, jis juolab turėtų turėti teisę tuštintis ir šlapintis savo žemėje, kur nori ir nemokamai! Kodėl šio klausimo nekelia į viešumą Nida Vasiliauskaitė, man yra protu nesuvokiama. Kokia čia laisvė numirti nepasiskiepijus nuo pūslės uždegimo ar sprogimo?
Grįžtant prie temos, aš ir degalines pamiršau. Iki vakar. Kai vienoje degalinėje A2 magistralėje, tuoj už Vilniaus, iš manęs tą pusę euro paėmė, bet subsidijos nesuteikė. Prisiekiu, juokiausi sysiodamas. Dar labiau juokiausi supratęs, kad muilui yra taupoma. Čia tipinis kaštų mažinimas, būdingas lietuviui verslininkui. Tad nieko nuostabaus.
Pusė euro už pusę minutės yra 60 eurų per valandą. Tai yra gan gero programuotojo rinkos įkainis (pabrėžiu, ne darbo užmokestis, o rinkos įkainis). Tad iš esmės galima teigti, kad degalinės tualetas daugmaž uždirba kaip labai aukštą kvalifikaciją turintis matematikas. O jei pridėtume, kad klozetai yra du… valio, tuomet čia jau Londono kainos.
(Jūs neįsivaizduojate, kaip dabar juokiuosi pro ašaras. Ir ta proga, turiu nusišlapint. Tuoj grįšiu.)
Aš su degaline nesipykau, bet pakeliui pradėjau galvoti: „kokį ženklą man šiandien siunčia Dievas? Ką jis bando man pasakyti? Ką visa tai reiškia? Tomai, turi pradėti galvoti.“ Ir, aišku, sugalvojau.
Mokamas tualetas, viena vertus, yra problema. Bet kita vertus, galėtų būti sprendimas. Įsivaizduokime, kad visose įstaigose, kur yra parduodamas maistas ir gėrimai, būtų įvestas privalomas mokamas tualetas. Įsivaizduojate? Taigi.
O toliau įsivaizduokite, kad (pvz., pono Majausko, geresnio kandidato nesugalvoju) pasiūlytas ir vėliau Seimo priimtas „Mokamo tualeto įstatymas“ pradėtų skirstyti įstaigas į tas, kurios turi alkoholio licenciją, ir į tas, kurios jų neturi.
O toliau įsivaizduokite, kad kiekvienas baro lankytojo apsilankymas mokamame tualete kainuotų, tarkime, penkis eurus. Tokiu būdu miesto alkoholiko disponuojamos lėšos alkoholiui būtų atitinkamai sumažintos įstatymo pagalba ir jis… Atitinkamai. Mažiau. Gertų. Valio!
Ir taip mes, mielieji, išsprendžiame praeitą savaitę gvildentą problemą: kodėl mes tiek geriam? Ir jei net toks įstatymas neįtikintų opozicijos (kur gi ne?), vien ko vertas būtų jo svarstymo Seime stebėjimas.