Tas pats, kuris juokėsi iš lietuvių liaudies muzikos, patarlių ir laidos „Duokim garo“. Toji laida ir dabar man juokinga, nors, žinoma, ji daugeliui miela ir ne visos laidos yra kuriamos, galvojant apie mane.
Tas pats, kuris šaipėsi iš praeities syvuose išmirkyto ir marinuoto kaimietiško mentaliteto ir agresyvaus priešinimosi progresui, Vakarų civilizacijai, skirtingoms nuomonėms ir skoniams.
Geroji naujiena yra tokia, kad apie kalbos reguliavimą ir muštrą šiandien kalbama vis daugiau: nebeliko baimės, kad už tokias kalbas būsi apkaltintas išdavyste ir pasmeigtas ant kuolo. Žinoma, apkaltintas būsi daug kuo. Pati mintis, kad kalba priklauso visiems lietuviams, o ne komisijai, inspekcijai ar institutui, daug kam yra tolygi siūlymui atiduoti Vilniaus kraštą kaimyninei valstybei arba Marijampolę vėl pavadinti Kapsuku.
Aš tyčia neminėsiu nė vienos pavardės tų, kas šiandien kalba apie kalbą. Kai kurie jų yra bendraminčiai, kai kurie – draugai, kai kurių labai nemėgstu, nors su jų mintimis sutinku, o kai kurie labai nemėgsta manęs. Tai – ne sąskaitų suvedinėjimas.
Viskas, ką mes galvojame ir šnekame apie kalbą, yra ne apie atskirus asmenis ir ne apie tai, kas ką pasakė ir kas turi teisę ką sakyti.
Pačiame lietuvių kalbos pavadinime yra įrašyta, kieno tai kalba. Lietuvių. Tai kalba visų, kas save laiko lietuviais, nepriklausomai nuo absurdiško įrašo pase.
Apie tą įrašą: valstybė, kuri vis dar siekia tautybę dokumentuoti, lyg tai būtų biologiškai nustatomas faktas, o ne kultūrinė savijauta, yra viena koja įklimpusi amžinuosiuose Viduramžiuose arba Trečiajame Reiche; dar betrūko pase įrašyti religiją arba dorovinę asmens charakteristiką: „katalikas, brandus politiškai ir morališkai patikimas“.
Lietuvių kalba priklauso visiems, kas jaučiasi lietuviu esąs (kaip žinote, Vincas Kudirka apie lietuviškumą kalbėjo būtent kaip apie savijautą). Visiems: išsilavinusiems ir tamsiems, protingiems ir kvailiems, kalbantiems tarmiškai ar su didele užsienietiškų žodžių priemaiša, besikeikiantiems ir tyrai čiulbantiems.
Ir lietuvių kalbą reikia saugoti ir puoselėti, tik visai kitaip, negu mano tie, kas gynimą supranta kaip reguliavimą, baudimą ir valstybinės galia paremtą kalbos muziejininkų ir archyvarų diktatą.
Ir tai turi daryti ne valstybė ir ne jos paskirti ir įgalioti asmenys: tie žmonės per kelis dešimtmečius įrodė, kad jie sugeba nebent būti liūdnais, tragikomiškais personažais, kalbos davatkomis, kurios bažnyčioje akylai stebi, kas netaisyklingai žegnojasi.
Absurdiškų naujadarų brukimas, gyrimasis, kad prieš šimtą metų tokie, kaip jie, sugalvojo žodžius „degtukai“ ir „laikrodis“, savitikslė kova už dirbtinai sumanytas ir absurdiškas kirčiavimo taisykles, kurias Lietuvoje išmano penki žmonės, bukos dešimtmečių kovos su bendratimi šalutiniame tikslo sakinyje ir su žodžiu „sekantis“ – visa tai yra ne mokslas, o ideologinių šarlatanų puota, kuri tęsiasi taip ilgai, kad daugelis jau priprato ir tai laiko normalia būkle.
Vadink, kaip nori: kalbos Talibanas, Hamas ar Hezbollah, Geštapas ar kalbos KGB – viskas limpa. Nes atitinka pagrindiniai požymiai. Visame pasaulyje nebent Indijoje ar Putino Rusijoje yra panašaus aršumo siekiai valstybiškai kastruoti kalbą (Indijoje, kuri turi daugiau kalbų, negu aštraus padažo rūšių, reguliavimas daugiausiai susijęs su vis dar keičiamais vietovardžiais, nes daug kas mano, kad taip galutinai nugalės buvusius anglų pavergėjus).
Pasaulyje specialiosios tarnybos veikia dvejopai. Laisvajame pasaulyje jos saugo šalį ir jos suverenitetą nuo užsienio priešų. Tironijose ir diktarūrose specialiosios tarnybos saugo esamą valdžią nuo savo žmonių.
Tas pats yra su kalbos mokslu. Beveik visame pasaulyje kalbininkai stebi, klauso ir aprašo tai, kaip kalba žmonės: tie patys, kuriuos minėjau.
Lietuvoje kalbininkai įsitikinę, kad be jų lietuvių kalba pražus (arba taip sako, kaip daro visi, kas nori išsaugoti sau beprasmes darbo vietas), ir saugo lietuvių kalbą nuo lietuvių žmonių.
Tačiau kalbą tikrai reikia puoselėti. Ne vien todėl, kad Feisbuke ar interneto komentaruose dešimtys tūkstančiai aršių kalbos ir tautiškumo gynėjų patys rašo klaikiai: vien nuo tarpo prieš kablelį akys kraujuoja, skyryba beviltiška, rašybos klaidos tokios, kad tų žmonių ketvirtos klasės mokytojos turėtų stoti prieš tribunolą ir atsakyti už tai, kodėl įvykdytas toks mokslo brokas.
Ne vien tai: kalba skurdi ir primityvi, daugelis žmonių nemoka reikšti paprastų minčių ir net išsilavinę žmonės kas trys žodžiai TV laidose kartoja „kaip sakyt“, „aš nežinau“, „vienu žodžiu“ ir „ta prasme“, taip ir nesugebėdami rišliai išdėstyti savo žinutės.
Kai pamatau didelėmis raidėmis mieste užrašą: „Vyksta tvarkybos darbai“, ir visiems viskas gerai, niekam akių nebado, kai visi klusniai priprato prie „skalbiamųjų miltelių“ ir „vykdomojo direktoriaus“, tai žinau, kad toksinis, visur teliuškuojantis kalbinis bukumas ir kurtumas jau apsėmė visą šalies teritoriją, tik niekas jo nebepastebi, nes tas nuodingas skystis jau virš galvų.
Vieninteliai, kas dar sugeba lietuviškai rišliai ir aiškiai rašyti ir kalbėti, vis dar pasitaiko kariuomenėje, redakcijose ir leidyklose, o taip pat viešųjų ryšių ir reklamos agentūrose, kurios valgo duoną iš to, kad mintis būtų perteikta trumpai, suprantamai ir kad reikiamu momentu adresatas išsitrauktų eurus iš kišenės ir sumokėtų už prekę ar paslaugą. (Atskiras smagumas yra tai, kad žinių portalai, mokantys rašyti pagaulias ir įtraukiančias antraštes, yra nuolatos kaltinami „klikbeitu“; panašiai, kaip greitojo maisto restoranus kaltina tuo, kad jie siūlo maistą, kurį nori valgyti vaikai ir jaunimas).
Lietuvių kalbą reikia ginti nuo tų, kas siunčia oficialius laiškus, kurių negali suprasti devyniasdešimt procentų jų adresatų, ne vien pasimetę senoliai. Žmogus, dirbantis su žmonėmis ir nesugebantis efektyviai ir suprantamai komunikuoti (nes neišmokė diplomų fabrikėliai, klaidingai universitetais vadinami), turėtų būti šlapiu skuduru vejamas iš darbo vietos, eiti mokytis kalbėti ir rašyti iš naujo.
Idealiame pasaulyje visi tie kalbininkai, kurių prigaminta tūkstančiai, galėtų tokius ir mokyti – tačiau dabar kalbininkai šito negali daryti. Mat jie užimti, siuntinėja nurodymus leidykloms, kokius žodžius galima ir negalima rašyti didžiąja raide vaikiškoje knygutėje (patikslinsiu, ten buvo grožinė literatūra). Geriausia būtų jiems išjungti elektrą ir internetą, kad nebekenktų ir grįžtų prie balanos ir pieštuko.
O mes visi galėtume, kaip verslą pradeda nuo nulio, pradėti naują, šviesų lietuvių kalbos kelią.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.