Nebijokite, tai ne iš nevykusios SMS reklamos, kurią kokia nors degalinė siuntinėjo klientams. Tai – iš „Baliaus“ kasetės, kurią pirkau 1995 metais Klaipėdoje, kioske, kartu su kitomis klaikiomis Lietuvos estrados pamazgomis.
Anais laikais man buvo 24 metai ir, gyvendamas Anglijoje, iš Lietuvos susivilkdavau visa, kas buvo baisiausia – „Balius prie jūros“, „Balius po eglute“, „Geriausias balius 2“, ir, klausydamas, gilinausi į lietuviškos sielos gelmes („tau smagu ir man smagu, bangų mes apsupti, šokam jūroje abu visiškai nuogi“, „baltas delfine, šoki per bangą, baltas delfine, duoki man ranką“), kurios mane kažkaip iki tol buvo aplenkusios, kaip ir saulėgrąžų lukštenimas arba pimpalų piešimas ant tualeto sienų. Buvau daugmaž inteligentiškai auginamas (iki tam tikros ribos), tad rūstaus pažinimo mokslus teko išeiti vėliau.
Mane mažiau stebina, kad degalinių tinklas siuntinėja šiukšlinio lygio reklamas: man keista, kaip daug žmonių stebisi tas reklamas gavę. Rimtai, jums tai nauja? Jūs niekada nebuvote lietuviškose vestuvėse, kur šposai, zbytkos ir „žaidimai“ su balionų nešiojimu tarpkojuose yra šventa mūsų paveldo dalis?
Arba nuotakos tampymas po keturis trobos kampus, barškinant šaukštais, „kad jaunoji geriau barškintųsi“? Bliovimai „karti, karti, degtinė karti“ su jaunųjų demonstratyviu laižymusi, kišant vienas kitam liežuvį iki skrandžio – čia jums nauja?
Pavasarinis šuniukų tratinimasis patvoryje yra skoningesnis ir padoresnis negu lietuviškų vestuvių tradicijos ir jų juokai – ypač vyresnio amžiaus giminių sultingi šposavimai, kvatojant taip, kad pro auksinius dantis iš burnos krenta mišrainės gabalai. „Bijo bobos traktoristo, kad pagavęs neišp**tų“ – čia ne degalinės sugalvota reklama, čia mūsų nematerialusis paveldas, perduodamas, taip sakant, iš lūpų į lūpas.
Folkloro tyrėjai tai kukliai vadina „erotiniais motyvais“ liaudies kūryboje, nors erotikos ten tiek pat, kiek karvės tuštinimosi procese. Taip pat galima būtų pavadinti gražią lietuvišką tradiciją lupti žmoną „liaudies išdaigomis“.
Tauta, kurios vestuvių apeigų pagrindinis personažas yra nesąžiningas, šlykštus sąvadautojas („piršlys melagis“), kuris dar ir neproporcingai baudžiamas inscenizuota mirties bausme, uždusinant ir nulaužiant kaklo slankstelius („piršlio korimas“), neturėtų labai vartyti akių, gavusi neskoningus reklaminius pranešimus.
Maža to, tauta, kuriai kartuvės yra nacionalinio pasilinksminimo dalis, turėtų gerai pagalvoti apie savo kolektyvinę psichinę sveikatą. Civilizacijos prasme mes esame įstrigę viduramžiuose, ir būtent iš tų viduramžių ateina gyvuliškas humoras ir protiškai atsilikę reklamos tekstai.
Aš jau nekalbu apie tą reklamą, kad Lietuva yra Europos „G“ taškas. Kolegos, susiję su rinkodara, myžčiojo iš laimės: ojei, kaip čia šmaikščiai pavarėm. Tikrai gerai, galima buvo ir dar geriau. „Aplankyk Lietuvą, prisiminsi ją ilgiau nei balkšvą dėmę ant savo kelnių“. „Mergos neduoda? Atvažiuok į Lietuvą, čia mes duodam visiems“. Aš galėčiau dar daug šūkių sugalvoti, bet manęs kažkodėl nesamdo.
Ir aš kalbu ne tik apie seksualinę vulgarybę ir liguistą manymą, kad jei niekuo kitu nenustebinsim, tai bent jau papus išverčiam ir susirinksim pliusų. Ir ne tik apie #metoo, kuris susideda lygiomis dalimis iš dėstytojų ir režisierių neužsegtų klynų ir iš vaidilučių, kurios sakosi nežinojusios, ką ras įkišusios skaistų delną į tą patį klyną.
Ne, čia apie kaimišką vulgarumo tradiciją, kuria didžiuojamasi kaip mūsų vertybe ir unikalumu. Mes manome, kad mūsų atsilikimas, kaip ir lauko tualetai-tupyklos, murzinos panagės, išpuvę dantys, pernykščio prakaito dvokas – visa tai yra kažkaip gražu ir miela, ir apibrėžia mūsų savastį ir išskirtinumą.
Garsus bezdėjimas ir raugėjimas yra mūsų tikrojo baltiškojo prado ženklas, kone sakralinis veiksmas, sujungiantis mus su protėvių palikimu. Mes tuo tikime, kaip tikime cepelinų ir degtinės magiška sąveika: vienas užkemša kraujagysles spirgais ir grietine, kitas čia pat išvalo, ir atgimsti naujas žmogus.
Lietuviai, nuvažiavę į užsienio muziejus, pirmiausiai bado pirštais į visokias drožtas pirmykštes skulptūras mediniais ir akmens pimpalais ir sako: va, matai, jie nesigėdijo, čia buvo jų menas. Taip, tada buvo taip, ir tada dar buvo visko kito: tada žmonėms galvas kapodavo ir gyvus atiduodavo žvėrims draskyti pramogos tikslais. Ir todėl, kad kažkada kažkam tai buvo norma, sklaidykimės ir mes dabar; pardavinėjame važinėtas padangas ir duslintuvus, apipaišykim mūsų kontorą nuogom mergom ir velniais su erekcijom, visi atkreips dėmesį.
Visa bėda, kad rizikingos temos ir riebūs juokai gerai sekasi tiems, kas turi gerą išsilavinimą ir rafinuotą skonį. Menininkas tikrai gali lyties organais išdabinti nors kilimą, nors pastato sieną, ir tai bus gerai, bet kolūkiečiui tokie dalykai niekada nesigauna.
Labai gerai tinka rekomendacija: jei nesi tikras, kad moki gerai juokauti, geriau nebandyk to viešumoje. Problema tik tokia, kad blogiausiai juokaujantieji, banaliausi, bukiausi, vulgariausi ir šiaip runkeliai ne tik neabejoja savo šmaikštumu, bet ir laiko save Dievo dovana žmonijai ir aplinkiniams. Ne tik degalinės rinkodarininkai: dėdė Vaclovas, kuris penkiasdešimtą kartą giminės pobūvyje pasakoja anekdotą, kodėl Aldutė negali pastoti, jis vaikšto greta jūsų. Todėl nesistebėkite SMS žinutėmis.
„Mano noras begalinis, Stoviu aš su apatiniais, Siela skęsta alkoholy, Mano kūnas tavęs nori!“