Užkalnis. Britanijos premjerė – dovana Ukrainai, Lietuvai ir pasaulio laisvei

Nebuvo gerai, kad turėjo pasitraukti Britanijos premjeras Borisas Johnsonas. Ekscentriškas, klystantis, su daug jėgų ir mažai kantrybės kvailiams (čia gera savybė: mūsų premjerė Ingrida Šimonytė irgi nesiruošia glostyti ir kamšyti kaldromis zyziančių ir besiskundžiančių), Johnsonas buvo drąsos ir geležinių principų premjeras. Ukrainą palaikė taip, kaip prieš tai palaikė Britanijos išėjimą iš Europos Sąjungos: abiem atvejais buvo įsitikinęs, kad taip bus geriau Britanijai.

Johnsonas buvo pamoka ir senolio Joe Bideno Amerikai, ir snaudžiančiai, bailiai, meluojančiai Europai, toms šalims kaip Prancūzija ar Italija, kurios dairėsi su nervinga šypsena: ir dujų norisi, ir naująjį Hitlerį remti nelabai gražu. Jau nekalbu apie Vokietiją, kuri tik pamažu pradeda suprasti ir pripažinti, kad po dviejų gėdingų karų XX amžiuje ji vėl išsitėškė, parpuolusi veidu žemyn į dumblą.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą kancleris Adolfas Hitleris susitarė su Josifu Stalinu, ir viskas plane atrodė gudru; paskui praėjo dešimtmečiai, ir vėl atrodė viskas protinga: Putino dujos ir nafta šildys kurį laiką, iki tol uždarysim branduolines ir anglimis kūrenamas elektrines, o paskui bus socialistinė svajonė apie saulės ir vėjo energiją, važinės elektromobiliai ir būsime darnoje su gamta. Žalioji energetika pasirodė esanti tik blogai funkcionuojanti religija, nes kova su klimato kaita buvo ideologijos, o ne mokslo klausimas.

Britanija darsyk (nors ir labai vėlai) suprato, kad, jei buvę Europos pakeleiviai pasirodė nupušę, turi veikti vienas, nes niekas kitas tavimi nepasirūpins.

Naujoji premjerė Liz Truss, trečioji Britanijos istorijoje premjerė moteris ir labai patyrusi politikė, ateina į siaubingai nepavydėtiną darbą. Britanijai labai sunku, tačiau krizė ir karas visada yra galimybė. Tai žinojo ir Margaret Thatcher, atėjusi į kairuolių ir profsąjungų aferistų nustekentą šalį, kuri paskui dar ir turėjo kariauti su Argentinos agresija, anksčiau tai žinojo nerimtai vertintas politikas ir prieštaringos reputacijos sensacingas karo žurnalistas Winstonas Churchillis, kuris lemiamu momentu pasirodė esąs vienintelis, pasiruošęs ginti savo šalį.

Tačiau ši situacija yra geras pažadas ir Ukrainai, kuriai reikia ištikimų draugų, o ne slidžių išdavikų iš žemyninės Europos, ir Lietuvai, kuri irgi yra puikioje situacijoje.

Britanijoje šiandien – didžiulė infliacija, išvargę ir nepatenkinti po pandemijos žmonės, aukštos kuro ir energijos kainos (kaip ir kitur Europoje), skolų našta, pagalbos Ukrainai ir jos pabėgėliams kaštai, ir dar viena sisteminė problema, kurią atnešė Brexit, – darbo jėgos trūkumas.

Šalis negali normaliai funkcionuoti, jei nėra žmonių, kurie dirba ir kuria pridėtinę vertę. Išlaikytinių klasė seniai išlepo ir užsnūdo, savų pašalpinių niekas nebesitikėjo perauklėti, ir prieš beveik du dešimtmečius Rytų Europa ir jos darbininkai buvo galimybė, o Britanija ja pasinaudojo – kaip kažkada, po Antrojo pasaulinio karo, karalystės ekonomikos naudai pasinaudojo migrantų srautais iš Indijos, Pakistano ir Bangladešo.

Britanija šimtmečiais buvo imperija širdyje ir nenustojo tokia būti: ji gyveno turtingai, nes visame pasaulyje matė galimybes ir jas išnaudojo. Nuo opijaus prekybos Honkonge iki kiniškų arbatžolių, kurias sugalvojo auginti Šri Lankoje ir iš to pelnytis, iki karių iš Nepalo ir Indijos, kuriuos kvietė į savo kariuomenę. Lietuviai ir lenkai, dirbantys Britanijoje XXI amžiuje, yra bendros angliškos sėkmės istorijos dalis.

Naujoji Britanijos premjerė yra kieta kaip titnagas: nėra šalyje baisesnių ir kruvinesnių išbandymų negu kova dėl lyderystės konservatorių partijos viduje (būtent konservatorių, nes pas leiboristus kartais sugeba laimėti su dievais besišnekantys komunistuojantys pasakų seneliai kaip Jeremy‘is Corbynas, kurie neturėtų ne tik partijai vadovauti, bet ir daugiabučio namo gyventojų komiteto administruoti). Jei sugebi laimėti laukinių žvėrių susirėmimą partijoje, tau niekas nebaisu. Kai Margaret Thatcher tapo premjere 1979 metais, niekas neabejojo tuo, kad jai seksis, nes šalis vis dar negalėjo patikėti, kad moteris galėjo laimėti kovą dėl Britanijos vairo savo partijos viduje.

Naujoji premjerė yra vardu Liz Truss – šiaip jau Elizabeth, tačiau kaip jaunesnės kartos anglė ji oficialiai naudoja savo sutrumpintą vardą: Lietuvoje mums dar ilgai teks palaukti, kol turėsime politikę, sakykim, Jolantą, kuri save oficialiai vadins Jolka, nes taip ją vadina draugai, arba politiką Vytautą, kuris visur vadinsis Vycka. Premjerė atrodo kaip mandagi, bet negailestinga mokyklos direktorė ir turi daugiau nei dešimtmečio patirtį Parlamente, kuris Britanijoje yra ne poilsio bazė, o bado žaidynių arena.

Liz Truss nešiojasi ir tokį praeities pareigų Vyriausybėje rinkinį, kokiu retai gali pasigirti bet kuris politikas, kuriam dar nėra penkiasdešimties: nuo švietimo viceministrės, aplinkos reikalų ministrės, iždo sekretorės, teisingumo ministrės, tarptautinės prekybos ministrės iki užsienio reikalų ministrės. Britanijos archajiškoje sistemoje Liz Truss net pabuvo formaliai aukščiausiame paskirtos valdžios poste (laikomame aukštesniu nei ministro pirmininko, bet tik pagal hierarchiją), kuriam įvardyti net nėra moteriškosios formos: Lordo Kanclerio (tai yra, pareigūno, kuris yra visų šalies teismų viršininkas, teisinės valdžios galva).

Naujoji premjerė labai gerai žino, ką jai reikės daryti poste ir kad visi veiksmai sukels reakciją, su kuria kažkaip reikės tvarkytis. Pavyzdžiui, ji garantuotai stengsis labiau šalį atsukti į pasiekimus, darbą, drąsą ir inovaciją ir mažinti nuolatinių skundų, įsižeidimų, metoo, „nebegėda“, politinio korektiškumo ir panašaus bevalio ir silpno marmalo, traukiančio šalį žemyn, lygį. Kiekvienas žingsnis sulauks pasipriešinimo.

Lygiai taip pat Liz Truss žino, kad šaliai kaip oras reikalingi migrantai iš ten, iš kur jau jie važiavo. Atvirai jų kviesti nesigaus (per daug bus protestų, kad kam čia tie užsieniečiai), todėl bus programos, kurios tai darys tyliai ir per aplink, bet masiškai. Tai ir bus galimybė lietuviams, kurie jau puikiai pasinaudojo Britanija kaip didele galimybe, uždarbio šaltiniu ir gyvenimo mokykla nuo 2004 metų.

Galiausiai, Liz Truss turi svarbią kortą, kuri padės jai kovoje su Rusija. Vladimiras Putinas, kaip ir visi rusų saugumiečiai, nekenčia ir bijo Britanijos, bet dar labiau jis bijo moterų: jis drebėjo nuo JAV valstybės sekretorės Condoleezzos Rice, kuri dar ir juodaodė, jam buvo labai nejauku šalia mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės, ir Liz Truss, kai susitikinėjo su Rusijos pareigūnais dar kaip užsienio reikalų ministrė, kėlė Maskvai isteriją ir drebulį.

Šiais sunkiais laikais geležinis kumštis yra šimtąsyk geriau negu aptaki diplomatija.