Taigi, mano sąrašas. Dabar, vykstant prezidento rinkimų kampanijai, turėsite gerą progą: išsikirpkite šį sąrašą ir užduokite klausimą kandidatei ar kandidatui - ką ji arba jis ketina daryti, kad būtų išnaikintos mano nurodytos negerovės.
Aštuonios baisiosios nuodėmės, būdingos Lietuvos gyventojams, yra šios:
Skrepliavimasis ir snarglių šaudymas ant šaligatvio. Vis dar pasitaiko, ir neretai. Kai kurie šauna savo žalius turtus iš abiejų šnervių iškart, kiti varo pirma vieną šnervę užsispaudę, paskui kitą (galimai žiūri, kuris šūvis bus geresnis). Vieni spjaudami tai daro negarsiai, kaip rupūžės, šokančios į balą, kiti atsikrenkščia, kaip penkiasdešimt susirgusių katinų, kurie visi priėdė sugedusio maisto ir dabar kosėdami vemia. Viso to turi nelikti.
Pažeidėjus bausti viešaisiais darbais, kur spjaudaliai, perrengti ryškiai violetiniais kombinezonais, renka šiukšles pakelėse, o jų darbą filmuoja ir transliuoja tiesiai į internetą. Ekrane rodomi jų vardai ir pavardės. Žiūrovai gali balsuoti už tuos, kas geriausiai dirba, ir rinkti blogiausiai besistengiančius. Pastarųjų giminaičių vardai ir portretai viešinami per TV. Kodėl giminaičių? Kad visai giminei būtų gėda.
Rėkimas arba balso kėlimas ant aplinkinių. Jam nėra jokių pateisinimų. Tai daro kai kurios pardavėjos, vaikų motinos, šiaip atsitiktiniai puspročiai. Staugimas ant vaikų turi būti baudžiamas, kaip ir vaikų mušimas.
Pirmąsyk įspėjimas. Antrą sykį vaikus atima mėnesiui, kad gerai pagalvotum, ką darei. Ir atjungia internetą, kad negalėtum skųstis Feisbuke. Trečią sykį vaikus atima ir skubos tvarka atiduoda įvaikinti norvegams ar Naujosios Zelandijos piliečiams.
Dar galima padaryti tęstinį TV šou ir prisidurti pajamų į biudžetą: TV žiūrovai ir komisija balsuoja už potencialius globėjus, kurie turi studijoje rodyti, ką moka: dainuoti, šokti, deklamuoti Salomėjos Nėries eilėraščius. Susumuojami rezultatai, ir kas savaitę iškrenta po vieną porą. Kurie lieka, tie ir būna globėjai.
Rėkiančios ir vaikus terorizuojančios pedagogės turi būti baudžiamos ir atskiriamos nuo mokyklos visiems laikams.
Nelaiko nervai? Eik gydytis, neik mokyti. Neklauso vaikai? Nemoki su jais dirbti. Gydytojui niekas juk neduoda teisės rėkti ant ligonių, ko jie nepagyja.
Jokių antrų šansų: bažnyčia dešimtmečiais suteikinėjo antrą šansą kunigams, tvirkinusiems vaikus. Nors vienas persiauklėjo? Ne, jie tvirkino vaikus jau naujose parapijose. Mokytoja, kuri tyčiojasi iš vaikų, praranda visas teises į pedagoginį darbą po pirmo karto. Mokyklos įpareigojamos koridoriuje iškabinti išvarytų mokytojų portretus ir po jais parašyti, už ką išvarė.
Nelegalūs ir keliams netinkami automobiliai. Būkime humaniški: paskelbiame, kad visi surūdijusių kibirų vairuotojai, važinėjantys su suklastota technine apžiūra, turi savaitę laiko, kad parduotų savo kledarus į šrotą (laužyną) ir gautų už jį savo 50 ar 100 eurų - už detales.
Daugiau jiems niekas nemokės, nes silkių ir bulkų Lietuvoje nebereikės niekam. Prie šrotų nusidrieks milžiniškos eilės, kaip per Baltijos kelią.
Jas galima bus filmuoti iš sraigtasparnių. Po tos amnestijos keliuose bus reidai, policija su tralais stabdys ir atiminės griuvenas pakelėse, be kompensacijos.
Supuvę troleibusai ir autobusai. Kas gali norėti naudotis viešuoju transportu, kai jis baisesnis už karą? Kodėl jie viduje smirdi, kaip šiukšlių konteineriai, važiuoja stenėdami ir braškėdami? Sėdi ūsuoti bebrai ir sako, kad šitie dar visai nieko, užsikuria ir gerai.
Senus troleibusus galėtume naikinti šventiškai, pavyzdžiui, mėtydami juos nuo tilto į upę (be keleivių) arba subaladodami didžiuliais ekskavatoriais; dar galima būtų duoti entuziastams su metalo pjūklais, kurie publikos akyse smulkintų juos į šipulius.
Šitą būtų galima daryti per artimiausią dainų šventę. Vis paįvairintų tą folkloro festivalį.
Kibirai, skirti panaudotam tualetiniam popieriui restoranų ir viešųjų įstaigų išvietėse. „Prašom tualetinio popieriaus į unitazą nemesti, užsikemša kanalizacija. Meskite į kibirą”. Tai jūs neturit kanalizacijos. Normalios kanalizacijos neužkemša normalus tualetinis popierius, kuris tirpsta nuo kontakto su vandeniu.
Arba jūs pasidėję ten karpytas „Laisvo laikraščio” skiautes, nes jums gaila pinigų ritinėlio nusipirkti. Kai tik pamatau tokį užrašą, suima įniršis. O gal ne į kibirą, gal aš jums panaudojęs į kabinetą užnešiu? Arba ant baro paliksiu?
Tokiais atvejais visad kuo daugiau popieriaus primetu į klozetą, gal jeigu jiems užsikimš penkisšimtąjį kartą, jie susitvarkys kanalizaciją. Nes XXI amžiuje viešai laikyti pritepliotus šūdais popieriaus gabalus yra tas pats, kas medinę lauko tupyklą turėti savivaldybės ar kavinės lankytojams.
Daugiabučiuose: šiukšlių išnešimas į laiptinę, kad namie nesmirdėtų. „Aš tingiu nešti šiukšles iki konteinerio, ir man jos namie smirdi, todėl išmešiu į bendras erdves, kad smirdėtų visiems” - tai jų žinutė aplinkiniams. Jiems reikėtų panašių bausmių, kaip šiukšlių ir nuorūkų mėtytojams pro automobilių langus (detalizuoti bausmių man neleidžia Lietuvos įstatymai).
Įdomu ir miela yra tai, kad šiukšles koridoriuje prie buto durų dažniausiai laiko tie, kas negali nepuošti laiptinių vazonais su nusususiom gėlėm, „kad gražiau būtų”. Tos gėlės - maždaug kaip pašarvotam numirėliui uždėti akinius nuo saulės ir Havajų marškinius su beždžionėmis ir palmėmis, kad gyvesnis atrodytų.
Plojimas, lėktuvui nusileidus. Žinau, kad apie tai rašiau jau daug kartų, bet nepakenks pakartoti. Juo labiau, kad daugelis iš jūsų bus nusivylę, jei šito nepaminėsiu.
Plojimas, lėktuvui nusileidus, yra lyg bezdėjimas prie stalo po skanios vakarienės: įstatymai šito nedraudžia, ir yra atskirų šalių atstovai už Lietuvos ribų, kitiems irgi taip pasitaiko, bet tai yra nepadoru ir gėdinga. Plojantis lėktuvui nusileidus lyg pareiškia visiems: aš esu laukinis ir noriu, kad visi apie tai žinotų; manęs nepalietė civiliacija ir aš tuo didžiuojuosi.