Rimas teisus: dvasinis klimatas keičiasi. Netgi, sakyčiau, šyla.
Būtų gerai, žinoma, kad dvasinis klimatas nesikeistų tokia baisia kaina – po vienuolikos mėnesių kruvinos agresijos Ukrainoje mažai beliko tokių, kurie vis dar atsipūtusiai kalbėtų, kad amerikiečių vairuojamų automobilių dydis yra didžiausia grėsmė žmonijai, o ne valstybinių Rusijos nusikaltėlių gauja.
Tačiau tikrai, klimatas keičiasi. Nunyko naivūs balsai, kad „karas niekada nėra atsakymas“. Maestro Rytis Zemkauskas, puikus TV dokumentikos ir intelektualių pokalbių klasikas, kontraversiškai pakalbinęs savo legendinėje laidoje „Pasivaiksčiojimai“ garsią lietuvių kilmės Rusijos aktorę, kuriai „kare nugalėtojų nebūna“, kuriai fašistuojantys draugai iš Maskvos vis vien yra draugai ir kuri aptakiai kalba „už taiką“ (kaip sovietų lyderis Leonidas Brežnevas 1980 metais), sulaukė tiek kritikos, kad turbūt nesusirinko panašaus kiekio už visas savo laidas kartu paėmus. Aš jo nesmerkiu: klausimas „jei šiandien Hitleris būtų gyvas, ar darytum su juo interviu“ lieka atviras.
Zemkauskas, žinoma, daro klaidų: daugiau nei prieš dešimtmetį kalbino tokį apgailėtiną rašytoją Užkalnį, kuris tuo metu gyveno Britanijoje ir atvyko į Lietuvą su visu savo tuometiniu antsvoriu ir per dideliais marškiniais. Tai buvo blogiau, negu Ingeborga, sakau aš jums.
Arba, pavyzdžiui, buvęs JAV valstybės sekretorius John Kerry. 2022 vasario 24 dieną, kai Rusija užpuolė Ukrainą, nesusipratęs buvęs diplomatas pareiškė viltį, kad karas nepablogins klimato kaitos situacijos. Čia jau net Vakarų žiniasklaida pavadino Kerry „Naudingu Putino idiotu“: kalbėti apie klimato kaitą, kai žūsta žmonės, yra tas pats, kas nerimauti, ar žaginimo auka savo neapdairiais ir nepamatuotais riksmais nesutrukdys ramybės ir nepažadins aplinkinių gyventojų. Šiandien John Kerry nieko panašaus tikrai nepasakytų. Nedrįstų. Klimatas pasikeitė, bet ne tas, už kurį jis kovoja gausiais mokesčių mokėtojų pinigais.
Diktatorių ir komunistų pakalikai, „Amnesty International“, pavyzdžiui, ligi šiol keikia save už kvailumą: vasarą apkaltino ukrainiečius, kad šie ginasi nuo agresijos nepakankamai politiškai korektiškai. Organizacijai teko mikliai sukramtyti savo žodžius ir „Amnesty International“ žagsi ligi šiol. Reikalai nebe tokie, kaip buvę.
Negalima sakyti, kad žinia apie balsingos merginos Gretos sulaikymą susilaukė masinės užuojautos: juokėsi daug kas ir nuoširdžiai, kartais ir kandžiai – išpaikinto vaiko žanre pradėjusi viešos skandalistės karjerą ši Venckienė 2.0, jaunuolė Greta tegalėjo tikėtis tik maždaug tokios reakcijos, kaip princas Harry, parašęs knygą (tiksliau, net ne pats parašęs, o gal ir net jos neskaitęs) apie tai, kaip visi karališkoje šeimoje skriaudė jį ir jo velionę mamą princesę Dianą, o dabar skriaudžia jo žmoną ir šiaip pasaulis labai neteisingas.
Tačiau, žinoma, jaunuolė Greta Thunberg susilaukė ir užtarimo: girdi, negražu jums, pusamžiams diedams, šaipytis iš merginos, kuri tiek daug pasiekė žinomumo prasme, bendrauja su pasaulio lyderiais ir labai daug kalba apie klimato kaitą. Na, žinomumo prasme jai toli iki Egidijaus Dragūno, su pasaulio lyderiais bendravo ir Vladimiras Putinas, ir tironai ir karo nusikaltėliai Slobodanas Miloševičius, Saddamas Hussaynas ir Muamaras Gadaffis (paskui taip jau atsitiko, kad baigė bendrauti), o jei jau apie isterijas iš tribūnų ir prakeiksmus visiems, tai čia jai dar dirbti ir dirbti, kol pasieks Aliaksandro Lukašenkos, Marijos Zacharovos ir Margaritos Simonyan lygį.
Tiesa, Gretos Thumberg vaikiški filosofavimai apie tai, kad pasauliui didžiausias blogis ir grėsmė yra kapitalizmas, yra savotiškai naudingi: pasauliui nekenkia prisiminti, kad margaspalvė klimato kaitos bažnyčiai dažniausiai yra neišvengiamai susijusi su socialistiniu gaivalu, o kartais, kaip jau būdavo anksčiau, ta publika yra apmokama pačių baisiausių tironų: „Kampanija už branduolinį nusiginklavimą“, finansuota Sovietų Sąjungos, kaip ir Žemaitijos protestai „Ševron – von“ už Gazpromo pinigus.
Šiandien daug kas pasikeitė: nebereikia net aiškinti, kad nusiginklavimas yra pats naiviausias būdas priešintis agresijai ir geriausias būdas tą agresiją skatinti, o taiką neša ne balandžiai, o kuo galingesni ginklai besiginančiojo rankose.
Karas, kad ir koks jis būtų baisus, tikrai išgrynina prioritetus ir temas pokalbiui – panašiai, kaip nuolatos nepatenkinta žmona pagaliau nustoja bambėti, kaip jai nėra ką apsirengti, kai kaimynai iš viršaus užpila vandeniu butą ir atsiranda kiti rūpesčiai. Kai girtas jaunuolis tėvo automobiliu išsitrėškia į pastatytą policijos automobilį ir išvedamas iš įvykio vietos su antrankiais, aš jums pažadu – niekas jam tądien nebepriekaištaus dėl to, kad rūko cigaretes.
Tai, kad klimato aktyvistai, subsidijuotų elektromobilių naudotojai ir kitokie paspirtukininkai vėl kelia galvas, parodo tik tai, kad jiems pasikeitę prioritetai yra peilis po kaklu: malti liežuviu apie tirpstančius ledynus ir ateinančią klimato katastrofą yra žymiai sunkiau, kai Europoje vyksta tikra katastrofa. „Jei ir toliau taip bus su klimatu, po šimto metų milijonai Bangladešo gyventojų turės persikraustyti iš vienų lūšnynų į kitus“. O Dieve, kaip liūdna – bet pasakykite tai milijonams ukrainiečių, kurie turėjo persikraustyti jau prieš daug mėnesių, ir bėgdami ne nuo potvynio, o nuo mirties, smurto ir grobikų.
Iš tiesų, dar prieš metus skambėjusios istorijos apie gręsiančias katastrofas, ozono skyles ir neatsakingas keliones lėktuvu šiandien kelia tik šypseną, kaip ir policininkų švelniai ir rūpestingai nešiojama klimato aktyvistė. Pasauliui labiau rūpi, kad keleivinių lėktuvų nenumušinėtų Rusijos finansuojami sukilėliai iš Donbaso teritorijos, o ne tai, kad kažkas per dažnai pirks bilietus ilgajam savaitgaliui Kopenhagoje.