Kaip ir visi kolegos šiame portale, daug aplodismentų nelaukiu ir nesulaukiu, ir tai nieko tokio: čia verslas toks, kad turi save pats pagirti, įvertinti ir pasidžiaugti, nes visuomenė, šiaip jau, nelaiko šio darbo tikru darbu, informacijos ir pramogos nelaiko vertybe, ir perskaičiusi, ką jai parašo, atsainiai numoja ranka: „tai čia ir taip viskas aišku ir suprantama“. Taip, visi sudėtingi dalykai atrodo paprasti, kai tau juos paaiškina, kaip sakė išgalvotas seklys ir Arthur Conan Doyle personažas Sherlock Holmes.
Žinoma, švelnumo ir publikos dėkingumo noras, jei mes tokį turėtume, nebūtų nenatūralus: geras žodis ir įvertinimas, kaip žinia, ir ežiukui malonus. Tačiau jau nuo Antikos laikų pasakotojai, aiškintojai ir prognozuotojai susilaukia ne padėkos, o mažų mažiausiai susierzinimo. Viskas prasidėjo nuo to, kai Kasandrą iš Trojos prakeikė Dievai, suteikdami jai gebėjimą žinoti ateitį ir įspėti apie tai, kad graikai sunaikins Troją, bet padarydami taip, kad niekas jos pranašystėmis netikėjo.
Bet čia ne mes vieni, žurnalistai ir turinio kūrėjai, esame tokioje padėtyje. Medikams ar prekybcentrių darbuotojams (o juo labiau savininkams) niekas nesustoja pasakyti „ačiū“, kaip ir kavinių baristoms, veterinarams, burgerių vartytojams ar tiems, kas ima mokestį už keltą į Smiltynę Klaipėdoje. Visi tie žmonės dirba ne dėl padėkos.
Šiandien DELFI gimimo diena, 21-asis jubiliejus: tas amžius, kai Lietuvoje leidžia į lošimo namus, o JAV pradeda parduoti gėrimus su laipsniais. Iš tų dvidešimt vienerių šešeris metus praleidau rašydamas DELFI kiekvieną savaitę, be pertraukų, suskaičiavau per tą laiką daugiau nei tūkstantį savo tekstų, tai galiu pagalvoti apie progresą ir jums paaiškinti.
2000-aisiais metais DELFI buvo didelės internetinės žiniasklaidos pradininkai mūsų šalyje. Interneto tais laikais dar buvo labai nedaug, išmaniųjų telefonų, feisbukų ir tiktokų išvis niekas nežinojo. Laikai buvo tokie gūdūs, kad vienas iš verslų Lietuvoje buvo pardavinėti skambučių melodijas telefonams „Nokia“.
Lietuva dar nebuvo nei NATO, nei ES narė (buvo likę dar ilgi ketveri metai), Andrius Kubilius buvo pirmąsyk premjeras, apie jokią 2009 m. krizę niekas nė neįsivaizdavo. Litas buvo įvestas vos prieš septynerius metus ir jam dar buvo likę penkiolika metų gyventi. Lietuvos piliečiams reikėjo vizų kelionėms į didžiąją dalį civilizuoto pasaulio, o lietuviai, važiuojantys į Didžiąją Britaniją nelegaliai, vis dar meluodavo pasienyje, kad nori Londono įžymybių pasižiūrėti, ir juos kratydavo ir bagaže rasdavo rūkytų dešrų atsargas bei telefonų numerius su žymomis: „Kęstas – dėl įdarbinimo Londone“, „Sigis – darbas statybose“.
Prigauti apgavikai lietuviai „prisidavinėdavo“ (prašydavo fiktyvaus politinio prieglobsčio, ir juos visus palikdavo Anglijoje ir duodavo pašalpas), o Didžiosios Britanijos vidaus reikalų sekretorius Jack Straw Lietuvos pareigūnams žadėjo, kad jei nesustos tas vargdienių srautas, Lietuva neteks bevizio važiavimo teisės. Iš kur žinau? Nes buvau tame susitikime. Lietuva tada, nežinodama ką daryti, pasodino Vilniaus oro uoste pareigūną, kuris visų skrendančių į Londoną klausė vardo, pavardės, asmens kodo ir kokiu reikalu keliauja, ir rašėsi į sąsiuvinuką. Tai buvo visiškai neteisėta, bet tam kartui suveikė, ir prisidavėlių srautas sumažėjo.
O lėktuvo bilietas į Londoną iš Vilniaus ir atgal kainavo apie du tūkstančius litų, arba dviejų mėnesių vidutinę algą. Štai kokie tolimi tai buvo laikai.
Prie JAV ambasados Vilniuje, Akmenų gatvėje, stovėdavo eilės dėl vizų, irgi važiuojantys darbų dirbti, ir irgi meluojantys konsului išgalvotas istorijas. „Kaip jūs galite apie mane taip galvoti, aš gi mokytoja, aš va šitom rankom vaikus vedu į gyvenimą, argi aš jums meluočiau“, kvaksėdavo, rydama ašaras, dramatišku tonu penkiasdešimtmetė tetulė, gaudavo vizą, išvažiuodavo ir laimingai dirbo Čikagoje senelių prižiūrėtoja.
Lietuvos žiniasklaida buvo kažkur tarp akmens ir bronzos amžiaus: redakcijose stovėjo laidiniai telefonai, o nacionalinis transliuotojas dar tebesmirdėjo praėjusios laidos „Kas geresnio, premjere?“ kvapeliu: buvo kadaise tokia programa, kur Vyriausybės vadovą studijoje pasisodindavo ir glostydavo žurnalistas, visaip girdamas ir pasakodamas tautai apie gerus valdžios darbus.
Žmonės buvo pasimetę ir nežinojo, kuo tikėti (dalis ir dabar pasimetę, tas tiesa), ministerijose ir savivaldybėse žurnalistus vis dar vaikydavo lauk, ypač jei su fotoaparatais ar kameromis pričiupdavo („o kur jūsų leidimas filmuoti?“), valdininkai mėtydavo ragelius ir sakydavo „nekomentuosiu“, nors atsakymas į klausimus buvo tiesioginė jų pareiga, o popieriniai laikraščiai buvo tekstinės žiniakslaidos norma. Žmonės sužinodavo, kas naujo įvyko, iš TV žinių vakare.
Nuo tų laikų Lietuva ir jos žiniasklaida nuėjo neįsivaizduojamai toli: žinios dabar, iškart, komentarai tuojau pat kiekvienu aktualiu klausimu, visos nuomonės ir vaizdai visą laiką, ištisą parą. Šimtai, tūkstančiai medžiagų, kuo greičiau, kuo tiksliau, ir taip, būna klaidų, nes negali nebūti tokioje gausoje (net jei klaida viename straipsnyje iš šimto, tai jau daugybė jų, ir kai kam atrodo, kad vien klaidos tėra), bet kiekvieną kartą jos taisomos.
Žiniasklaida žino ir yra susitaikiusi, kad publikoje yra daugybė žmonių, kurie tik ir laukia apspardyti atpirkimo ožį: kai kam labai geras tonas nuolatos pareikšti, kaip ir ko jie neskaito, kaip jie yra aukščiau tų visų delfių, tų visų bulvarinių šūdbridžių ir geltonosios spaudos. Žmonės, kurie neturi savyje nieko gero, visada giriasi tuo, ko jie neskaito, nežiūri ir neklauso.
O kalbant apie purvą – portalai ir kita žiniasklaida, tiesą sakant, ne daugiau mėgsta purvą, negu jį mėgsta valytoja, kuri šluoja jūsų nuorūkas, šiukšles, plauna skreplius ir snarglius. Mes dirbame su tokia visuomene, kokią turime, ir jei norėtume vien blogus dalykus rodyti, patikėkite, mūsų turinys atrodytų visiškai kitaip. Geras naujienas medžiojame ir traukiame viršun net tada, kai lengviau būtų ant ko nors užstumti.
Man žymiai labiau patiktų rašyti tik apie kvepalus ir apie gerus restoranus, o ne apie verygmetį, meluojančius valstiečius, asfaltuotus premjero keliukus ir maišytas rusiškas trąšas, kaip ir DELFI fotografams būtų gražiau fotografuoti apsnigtą Vilnių ir Eurovizijos atrankas, o ne avarijas ar policijos reidus. Gydytojams gal irgi labiau patiktų, jei pas juos ateitų tik sveiki žmonės, kuriems pamatuotų arterinį kraujospūdį, pasakytų, kad jiems viskas gerai ir kad gyvensite šimtą metų, eikite sau namo.
Aš nesakau, kad norėčiau kitokios auditorijos: kokios nusipelniau, tokią ir turiu, ir tie skaitytojai gauna lygiai tokį patį Užkalnį, kokio yra verti ir nusipelnė. Mes vieni be kitų negalime ir kitaip – irgi. Nenorit mūsų girti – negirkite (mes patys už save tostą pasikelsime), nenorit mylėti – širdžiai neįsakysi, bet kad skaitėte, skaitote vis daugiau ir skaitysite, tai ačiū jums už tai, ir, kaip sako jubiliejuose, dar triskart po 21 metus tesukanka mums visiems.