O atsimenate, kaip būriai politkorektinių fiurerių ir dviratininkų džiūgaudavo, kai kas nors vėl ir vėl įskųsdavo Audrių Bačiulį, kad jį atjungtų nuo feisbuko? Bus jam negražiai kalbėti, bus jam žmones „bobomis“ ir „žėrtvomis“ vadinti, sakė jie. Tokius, kaip Bačiulis, tik pamokyti reikia, jiems bausmių ir apribojimų niekada nebus per daug.
Kai kas taip pat suprantingai linksėjo, kai būriai riaušininkų baugino mirtimi ir kančiomis tuos, kas drįso išspausdinti pranašo Mohamedo karikatūras pirma Prancūzijoje, paskui Danijoje. „Negali būti žodžio laisvė pateisinimas įžeidimui“.
Nors, priminsiu jums, žodžio laisvė apima ir laisvę įžeisti, ir kalbėti tokius dalykus, kurie visai nepatinka.
Buvo ir besidžiaugiančių, kad yra Lietuvoje įstatymas dėl neigiamo poveikio nepilnamečiams, kuris neleidžia pasakoti vaikams apie homeseksualias poras, nes tai nenatūralu ir nelietuviška: iš esmės, tai įstatymas, veikiantis pagal „Šeimų maršo“ vertybes (dar nėra įstatymo, kuris draustų vaikams pasakoti apie skiepus, bet palaukite, netruks ateiti).
Reikalas toks, kad žodžio ir raiškos laisvė arba yra, arba jos nėra. Visi apribojimai visada būna pagrįsti gerais norais – patikėkite, nacių Vokietijoje buvo žmonių, kurių taurūs tikslai savo rasės ir tikro arijų vokiškumo atžvilgiu padovanojo žmonijai „Galutinį žydų problemos sprendimą“ ir Holokausto siaubą.
Kažkada jaunystėje skaičiau (jau prasidėjus pertvarkai Sovietų Sąjungoje) sovietinio cenzūros vado interviu, kurio agentūrai buvo likę egzistuoti keli mėnesiai, ir jis pasakojo apie tai, kaip visa cenzūra („Glavlitas“, oficialiai – Valstybės paslapčių apsaugos spaudoje vyriausioji valdyba) nori tik padėti žmonėms ir rūpinasi, kad jie neskaitytų, kas jiems gali pakenkti.
Jūs juoksitės, bet visai neseniai odiozinis režisierius Rimas Tuminas, kuris nesugeba nelipti ant grėblių, kur tik pasisuka, kalbėjo apie tai, kad kuo daugiau priespaudos ir diktato visuomenėje, tuo geresnis joje teatras. Prisimenu prieš ketvirtį amžiaus mano draugų Algio Ramanausko ir Rimo Šapausko nemirtingą eilutę iš „Radioshow“: „Kuo garsiau rėki, tuo geresnis teatras“. Dabar R. Tuminas aplenkė „Radioshow“, bet ar tai jus stebina? Jam beliko pareikšti, kad kuo labiau Rusija apšaudo Ukrainą, tuo labiau ją myli.
Bet dar įdomesnis dalykas įvyko neseniai ne Rusijoje, kur perrašomos pjesės, iškarpomi antikariniai aktoriai iš filmų, leidžiami nauji istorijos vadovėliai, pakeista Tretjakovo galerijos Maskvoje vadovė už nepakankamai patriotinį darbą (priminsiu, kad galerijoje daugiausia senųjų meistrų paveikslai, gausiausiai – iš XIX amžiaus, ir jie, net ir norėdami, nebūtų galėję tapyti Vladimiro Putino).
Ne, kiečiausia naujiena buvo Vakaruose, kur buvo perrašytos vaikiškos knygos, kurių autorius – Britanijos literatūros klasikas Roaldas Dalis (Roald Dahl), miręs seniau nei prieš trisdešimt metų. Rašytojas, karo lakūnas, kariavęs Antrajame pasauliniame kare, yra vaikų literatūros legenda: jo knygų pasaulyje parduota daugiau kaip 300 milijonų egzempliorių, ir su jo juokingais, sarkastiškais, ironiškais kūriniais užaugo daugybė vaikų kartų („Čarlis ir šokolado fabrikas“, išgarsėjęs visame pasaulyje po Holivudo adaptacijos, yra tik vienas jo kūrinių).
Apie rašytoją enciklopedijose santūriai sakoma, kad jo istorijos pasižymi netikėtomis pabaigomis, o vaikų literatūra – nesentimentalia, makabriška ir dažnai juodojo humoro nuotaika, kur parodomi piktadariai veikėjai, kurie yra vaikų priešai, tačiau knygos yra geraširdiškos ir viskas vyksta šilto jausmo fone.
2023 metais pasirodę nauji Dalio knygų leidimai nustebino net tuos, kurie jau niekuo nesistebėjo (prieš porą metų JAV kino akademija įvedė Oskarų apdovanojimams kvotas, kiek laimėjusiame filme turi būti mažumų atstovų ne tik ekrane, bet ir visame kinematografijos gamybos procese). Leidėjai pasamdė specialistus, vadinamus „jautrumo redaktoriais“, ir jie išbraukė viską, kas gali įžeisti kitos odos spalvos žmones (net pats žodžio „juodas“ paminėjimas, kalbant net apie gyvūną arba buities objektą, yra nebeleistinas), moteris, mergaites ir netgi tuos, kas jaučiasi per daug apkūnūs arba negražūs (išbraukė žodžius „storas“ ir „bjaurus“). Iš lietuviškų pasakų (arba brolių Grimų pasakų, arba škotų pasakų, arba islandų sagų, arba praktiškai bet ko, kas buvo parašyta per pastaruosius du tūkstančius metų) nebūtų likę nė šlapios vietos. Negalima raganų vadinti senėmis arba baidyklėmis ir rodyti jų raukšlėtų ir spuoguotų.
Kodėl „būtų“? Bus. Juk ateis laikas ir senesnėms knygoms negu XX amžiaus leidiniai.
Dabar Roaldo Dalio knygas leidžianti leidykla teisinosi, kad knygos dažnai perrašomos, kad jomis galėtų džiaugtis daugelis skaitytojų kartų.
Reikia pripažinti, kad Britanijoje atsirado pasisakančių prieš tokią cenzūrą, pasipiktino net ir ministras pirmininkas Rishis Sunakas, tačiau kas iš to – knygos pakeistos, o senieji egzemplioriai dabar brangs ir bus dar labiau vertinami (kol kas jų neliepė sudeginti ir asmeninių bibliotekų cenzoriai, ateinantys naktį su kratos orderiu, netikrina).
Ko laukiu? Turbūt to, kad istorija apie tris paršiukus bus išleista iš naujo, perrašyta ir pajautrinta. Tas trečiasis paršelis, kuris apsigynė pats ir apgynė brolius nuo vilko agresijos, nes pasirūpino mūriniu namu, bus paskelbtas toksišku provokatoriumi, du apsileidę broliai, statę netinkamus ir nepatvarius namus, bus pagirti už toleranciją ir jiems bus skirtos pašalpos, o vilkas gaus Nobelio premiją, kuri tais metais bus skirta jam kartu su Vladimiru Putinu ir Greta Thunberg.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.