Dar kartą: tai ne Eurovizijos atranka, kur telefonu balsuos garsenybės ir TV žiūrovai. Žinoma, jau yra pilna tų, kam čia – ne teisėsaugos reikalas. Kodėl? Nes teismai, girdi, dažnai išteisina. Geras teismas juk visada sodina. Nekaltumo prezumpcija siutina patvorius, kurie tiesiog iš akių mato kaltuosius.
Ne, šiandien žymiai lengvesnė tema. Fotografas Vincas Alesius (ne visų mėgstamiausias, bet toks neprivalo būti) įdėjo nuotrauką, kur užfiksavo besimeldžiantį ant kilimėlio musulmoną prie savo automobilio, kuriuo teikia pavežėjo paslaugas.
Alesius nesišaipė ir nežemino, tik parašė: „Vilnius dabar“. Nes tai yra 100 proc. objektyvi tiesa. Mane patį Vilniuje vežė turkai, uzbekai, kirgizas, dešimtys ukrainiečių, tamilas, italas, ganietis. Taip yra, ir taip yra puiku: Gedimino mieste gyvena ir meldžiasi visi, kas kaip nori ir kam nori.
Kad jūs būtumėte matę, koks kilo pyktis tarp visų profesionalių įsižeidinėtojų, atsėdėjusių savo studijas Skandinavijos ir Vokietijos fondačiulpių universitetuose: lyčių lygybės, ketvirtosios kartos feminizmo, karinio marksizmo, naujojo trockizmo, klimato kaitos, rasių skriaudos, pozityvios kančios ir kituose menuose padrožtų ir nusmailintų – jie ir jos žino, kad svarbu staigiai įsižeisti, rasti problemą, tada galėsi steigti nevyriausybinę organizaciją ir, hello, – finansavimas. Įsižeidimas turi monetarinę vertę.
Paskui tai tampa jau įpročiu, net ir be pinigų, ir kova prieš įsivaizduojamą rasizmą, vyriškąjį šovinizmą, toksišką maskulinizmą tampa gyvenimo prasme.
Tos vaidilutės ir įžeidžios politkorekcijos undinės, o taip pat nuolat pikti eko-dviratininkai su susiaurintais neuronais piktinasi taip, kaip jūs kvėpuojate. Įsižeidimas tampa gyvenimo būdu – kaip maratono bėgimas. Modifikuojasi genetinis kodas, jame atsiranda skundimo grandinės ir isterijos molekulės.
„Tai turi baigtis“, – cypė viena naujųjų laikų Kasandra-aiškiaregė, kuri ne musulmonė, bet pasirengusi už juos įsižeisti. Ji, nieko nelaukusi, jau ir policijai parašė, nes (kaip ir nemažai kitų) mato patyčias, kurių nėra. Patyčios yra jų toksiškoje sąmonėje. Kaip tos moterys, kurioms pasako, kad jos gerai atrodo, o jos atgal: „Nesityčiok!“
Kodėl jos taip? Nes vidinis balsas jose kalba demoniškus dalykus, nekęsdamos savęs, jos mato aplink tik blogį, jos piktos ir traumuotos, ir savo nelaimes ištrėškia projektuodamos kitiems ir matydamos aplink savo pačių juodos sielos atspindžius.
Kartais atrodo, kad kuo labiau gyvenimas darosi atviras, vakarietiškas, tolerantiškas ir margaspalvis, tuo labiau politinio korektiškumo pingvinams reikia rasti kažką, su kuo galės kovoti. Dvigubai komiška, kai kokios nors liūdno veido severiutės gyvena kraugeriško režimo krašte kaip Iranas ir juo piktintis negali – todėl piktinasi lietuviais, kurie užduoda klausimą, kaip tu jautiesi mieste, kuriame penktadieniais miestelių aikštėse vyksta vieši korimai, vykdant mirties bausmę?
Kai nebežinai, kuo piktintis, tai piktiniesi gražia ir tikroviška nuotrauka, dėl kurios, kaip tau atrodo, kažkas gal įsižeis? Nepaisant to, kad musulmonai neturi jokių bėdų su jų viešų apeigų vaizdavimu nuotraukose. Piligrimai, keliaujantys į Meką, yra tūkstančiuose nuotraukų – besimeldžiantys, apsiplaunantys veidus, rankas ir kojas mečečių prausyklose. Ar yra, kas juokiasi? Turbūt. Kai kas juokiasi net iš to, kad rašau apie maistą arba kalbuosi su savo šunimi. Mane žeidžia? Nė kiek.
Musulmonų irgi nežeidžia. Iš kur žinau? Kalbėjau su jais.
Pagaliau, ir lietuvių dievoti žmonės, krikščionys, fotografuojami bažnyčiose per pamaldas, klūpintys ir stovintys, šventoriuose, per atlaidus ir eisenas, kapinėse ir koplyčiose. Ar kam nors tai buvo bėda?
Budistai ir šinto išpažinėjai fotografuojami vienuolynuose. Hinduistai atvaizduoti per savo apeigas, net pačias intymiausias, kur numirėlius degina specialiuose laužuose. Žydų švenčiausiose vietose fotografuoja jų apeigas, o Niujorke komikai juokiasi: lauke +35, ar jums nekaršta su jūsų skrybėlėm ir juodais paltais?
Niekas necypia: „tai turi baigtis!“ Nes tai neturi baigtis.
Lietuvoje viskas tik prasideda: laisva, tolerantiška ir pasaulio žmonių šalis, kur musulmonas gali saugiai Vilniuje pasitiesti kilimėlį. Viskas labai gerai.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.