Jie nekalti. Kai kurių – nepavykę genai, kai kurių – blogas auklėjimas, aplinka neskatino asmenybės augimo ir protinės brandos.
Jeigu jų tėvai būtų tinkamai naudoję kontracepciją, dabar trikojų net nereikėtų mūsų keliuose. Bet iš kur jų tėvams apie tai žinoti? Jie žodžio „kontracepcija“ net ištarti nesugebėjo (sako „koncepcija“), o jūs norite, kad jie išmanytų visą reikalą.
Ne vien trikojų nereikėtų. Nebūtų jokio reikalo ant brangesnio vyno butelių parduotuvėms segti magnetinius antkaklius, kaip lygtinai paleistiems nusikaltėliams – elektronines apykojes. Restoranuose žmones mokėtų arbatpinigius neišsisukinėdami, po savo keturkojų surinktų miestuose gamtos dovanas ir išmestų, ir šiaip pasaulis būtų žymiai smagesnė vieta visiems. Gal ir ne visas pasaulis, gal labiau civilizuota jo dalis, bet tikrai galėtume pradėti nuo savęs.
Neseniai publikuotas DELFI straipsnis sako, kad vairuotojai piktinasi, esą policija (arba tiesiog „valdžia“) trikojų matuoklių pagalba „pinigaujasi“. Kad matuoklius stato ne ten, kur reikia. Kad siekia vairuotojus prigauti. Kad ne taip viską reikia daryti.
Ginčytis su šiuo įsitikinimu taip paprasta, kad čia net diskusijos nesigaus. Jei važiuoji leistinu greičiu, tavęs joks matuoklis neprigaus, ir tai yra labai paprasta: taip pat paprasta, kaip sakyti, kad parduotuvės samdo apsaugos tarnybas ir seka pirkėjus kameromis tam, kad pralobtų. Parduotuvėms labiausiai patiktų neišlaidauti apsaugai ir neturėti bjaurių ginčų ir konfrontacijos su apsivogusiais pirkėjais. Tiesiog nereikia nieko iš parduotuvės nešti nesumokėjus, ir nebus jokių bėdų.
Taip pat ir su automobiliu: neviršyti leistino greičio, nepaisant jūsų asmeninės nuomonės apie tai, koks greitis viename ar kitame ruože turėtų būti leistinas.
Tačiau mes kalbame apie visuomenės dalį, kuri yra iš esmės asociali, ir įsitikinusi, kad bendrojo naudojimo keliuose jie gali važinėti, kaip nori, jeigu tik jų nepagauna, o policija juos turi gaudyti pagal taisykles. Iš esmės, jiems tai nėra saugaus eismo klausimas ir tikrai niekaip nesusiję su rūpesčiu dėl savo ar kitų gyvybės ar sveikatos.
Tai lyg sportas, kur į jų konstitucinę ir prigimtinę teisę važiuoti kokiu tik nori greičiu kėsinasi teisėsauga, kuriai per kažkokią klaidą ar sąmokslą buvo suteikta teisė tą teisę apriboti, ir kas geriau išsisuka nuo to ribojimo, tas kietesnis.
Jei paskaitysite komentarus iš vieškelių erelių ir trikojų priešų, įsitikinsite, kad daugelis jų save laiko savotiškais disidentais, maištininkais, laisvės fronto kariais. Tas paveikslas, kaip jie mato save, yra toli gražu nėra neigiamas ar gėdingas: atvirkščiai, toji visuomenės dalis vertina save, kaip nesavanaudiškus kovotojus, kurie visas jėgas deda, vaduodamiesi iš pavergėjų pančių. „Jei ne dabar, tai kada, jei ne mes, tai kas?“
Visiškai tokį patį paveikslą matėme tarp skiepų priešininkų prieš pora metų (taip neseniai visa tai buvo, o jau dabar atrodo, kaip tolima ir archainė praeitis, na, tokia, kaip tos techninės savadarbės priemonės, kuriomis buvo stengiamasi išvengti neprisegto saugos diržo pypsėjimo). Ten irgi kovojo už laisvę būti atsilikusiais nuo civilizacijos.
Tai yra asocialių visuomenės narių bendras bruožas: jie nori visuomenės rūpesčio, išmokų, apsaugos, komforto, šluojamų šaligatvių ir veikiančių gatvės žibintų, tačiau tuo pačiu metu viskas, ko ta visuomenė prašo mainais, juos slegia ir erzina.
Kaip paauglys, kuris nenori plauti indų, bet negali pakęsti, kai tų indų prikrauta pilna virtuvė. Jis nesupranta priežasties ir pasekmės ryšio, ir taip jo gyvenime vyksta tik todėl, kad tėvai, kurių namuose gyvena, tai toleruoja.
Įdomu ir žavu yra tai, kad tie patys žmonės staigiai prisimena kelių eismo taisykles, kai kalbama apie vaivorykštines sankryžas. Tada jiems staigiai prireikia bendrojo naudojimo taisyklių, susitarimo ir socialinio kontrakto. Kovotojai su valstybės diktatu staigiai užsimano to paties diktato, kai diktatas būtų jų naudai: pavyzdžiui, priverskime restoranus visiems lankytojams tiekti privaloma tvarka lankytojams nemokamą stalo vandenį. Kai priespauda yra kitiems nukreipta, žinoma, prašom jos kuo daugiau.
Asocialios tendencijos žmonėse, kurie užaugo nesėkmingose šeimose (gerai, sakykim, šeimose „su iššūkiais“) negali būti ištrintos ir perauklėtos. Jei namie nebuvo knygų ir visą laiką įjungtas televizorius daugiausia rodė laidas apie skyrybas, konfliktus namie, smurtą artimoje aplinkoje ir apie socialinio užribio atstovus, pas kuriuos pareigūnai važinėja dažniau, negu pas jus – maisto pristatymo kurjeriai, tai vargu ar tie asmenys kada nors bus sąmoningi ir geranoriški visuomenės nariai.
Jie yra baisiai traumuoti, ir galima ginčytis, kiek jų dabartiniame elgesyje yra jų pačių kaltės, bet kaltės dalinimas ir priskyrimas apskritai yra betikslis veiksmas. Geriau pripažinti, kad mes, kaip civilizuota visuomenė, už kurios ribų jie yra, turime į juos žiūrėti, kaip į problemą, kurią reikia spręsti efektyviais ir įstatymų numatytais būdais.
Tuos asmenis auklėti jau vėlu, belieka dresuoti. Naujas vertybinis stuburas tiems žmonėms tikrai neišdygs, ir jie nepradės skirti gerus poelgius nuo blogų; lygiai taip pat, manau, jiems negalima išaiškinti, kodėl blogai yra meluoti arba skaudinti kitus.
Yra paprastas veiksmas, kuris padeda visuomenei apsisaugoti. Reikia kratyti jų pinigines tol, kol jie nesupras, kad ženklas „90“ baltame apskritime su raudonu apvadu reiškia ne močiutės Stefanijos jubiliejų. Ženklas reiškia visai ką kitą, ir kad būti maištininku yra labai brangu ir jie to sau negali leisti, ypač todėl, kad menkas išsilavinimas ir ribota patirtis neduoda jiems galimybės ženkliai padidinti savo pajamas, kad galėtų lakstyti keliais ir mėtytis baudomis kairėn ir dešinėn.
Tūkstančiai dabar į Lietuvą atvykusių pabėgėlių iš Ukrainos ir Baltarusijos sako, kad mūsų šalyje juos labiausiai stebina tai, kad čia žmonės nebijo policijos, o policininkai elgiasi, kaip eismo dalyvių draugai. Man tai kelia pasididžiavimą. Jei kažkam atrodo, kad policija yra didžiausia rakštis jų gyvenime, galiu tvirtai pasakyti, kad tikrai problema yra ne policijoje.
Jei didelę dalį gyvenimo praleidi su antrankiais ir areštinėse, ir tave erzina, kad antrankių metalas trina riešus, o areštinėse kietoka miegoti, tai pats laikas pagalvoti, ką pats galėtum padaryti, kad tokio džiaugsmo tavo gyvenime būtų kuo mažiau.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.